Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Kauno P. Mažylio aukštesniosios medicinos mokyklos Farmacijos skyriaus moksleiviai vaistažolininkystės mokomąją praktiką 1973 metais atliko Kauno Botanikos sode. Praktika vyko birželio mėnesio pabaigoje ir truko 6 dienas. Praktiką vedė dėstytoja E. Šimkūnaitė.

Botanikos sode buvo Vaistažolių skyrius, kur buvo auginamos mėta, vaistinė melisa, vaistinė ramunė, vaistinis valerijonas ir kitos vaistažolės. Praktikos metu susipažinome su vaistažolių auginimu, priežiūra, vaistinės žaliavos paruošimu.

Botanikos sode kiekvieną rytą sutartoje vietoje mūsų laukdavo E. Šimkūnaitė. Kartu su ja apie 20 moksleivių nueidavome į „vaistažolyną“ (taip mes vadinome savo praktikos vietą). Ten, šalia vaistažolių lauko, susėsdavome pievelėje. Praktikos vadovė, sėdėdama ant kupsto ar akmens, pradėdavo rytinį pokalbį, kuris trukdavo apie valandą. Tai buvo panašu į paskaitą po atviru dangumi. Vadovė pasakojo apie kiekvieną vaistažolę, jos veikliąsias medžiagas, gydomąsias savybes ir panaudojimą liaudies medicinoje. Šių rytinių paskaitų nebuvo nuobodu klausytis, nes pokalbis buvo su visokiais nukrypimais nuo temos: apie užkalbėjimus, prietarus, senovinius papročius, kurių buvo privaloma laikytis gydantis vaistažolėmis. Tad mes su įdomumu klausydavome.

Po to eidavome ravėti vaistažolių. Vadovė pravesdavo „instruktažą“: davė patarimus kaip ravėti, prašė atsargiai elgtis su kiekvienu augalu, nepažeisti stiebo ar šaknų. Reikėjo nuskabyti sausus lapus, nudžiūvusias šakeles. Kiekvienai 3-4 moksleivių grupelei vadovė paskirdavo užduotį – nuravėti keletą lysvių. Po šio „instruktažo“ vadovė nueidavo pas kitas moksleivių grupes ir mus palikdavo savarankiškai dirbti.

Kasdien, prieš darbo pabaigą, vadovė ateidavo patikrinti mūsų darbo – kiek ir kaip nuravėjome. Pavaikščiodavo tarp nuravėtų lysvių, atidžiai viską apžiūrėdavo. Džiaugėsi švariomis vaistažolių lysvėmis, pagirdavo už gerą darbą. Bet jei rasdavo ką nors padaryta ne taip, kaip reikėjo – pabardavo, kartais net klausdavo, kas tą lysvę ravėjo.

Pasibaigus praktikai, kiekvienas individualiai rašėme ataskaitą. Reikėjo aprašyti, kokias vaistažoles ravėjome, laistėme, skynėme džiovinimui, kaip džiovinome. Į ataskaitą įpindavome kai kurias detales iš girdėtų vadovės pasakojimų apie vaistažoles. Pastebėjome, kad tai E. Šimkūnaitė teigiamai vertino.

Ir dabar, praėjus 40 metų nuo mokomosios praktikos, prisimenu E. Šimkūnaitės santūrų, su vos juntamu jumoru pasakojimą apie gydimąsi vaistažolėmis, jos geraširdišką norą, kad praktikantai kuo daugiau sužinotų apie vaistažoles.

 

Elena Kairienė
Šilalė, 2015 07 01

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine