Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Sovietiniais metais Pabaltijo respublikų botanikai turėjo gražią tradiciją: kas du metai birželio ar liepos mėnesį buvo organizuojamos 7-8 dienų trukmės mokslinės konferencijos – ekspedicijos. Jos vykdavo paeiliui Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Konferencijos buvo labai populiarios: į jas atvykdavo botanikai iš Baltarusijos ir Ukrainos, Maskvos ir Leningrado miestų.

Kiekvienos respublikos botanikai parinkdavo botaniniu ir krašto pažinimu atžvilgiu įdomiausius objektus ir pagal sudarytą grafiką ir maršrutą autobusais važiavo nuo vieno objekto prie kito. Kiekviename objekte buvo numatytos botaninės ekskursijos, skaitomi moksliniai pranešimai.

Viena tokia konferencija – ekspedicija vyko Lietuvoje 1976 metais, kuri buvo skirta Nemuno žemupio ir Kuršių nerijos florai ir augalijai. Viena diena buvo paskirta Rambyno apylinkėms – nuo čia prasideda Nemuno žemupys. Konferencijos dalyviai aplankė Rambyno mišką, Nemuno slėnį, domėjosi šių vietų botaninėmis ir istorinėmis įžymybėmis, skaitė šia tema mokslinius pranešimus.

Buvo Joninių šventės išvakarės. Vakare konferencijos dalyviai susirinko ant Rambyno kalno. Po paskutinių pranešimų ir dienos įspūdžių aptarimo, svečiams buvo papasakota apie Jonines, vykstančias ant Rambyno kalno. Ant aukuro uždegėme nedidelį laužą. Konferencijos dalyviai Jonai ir Janinos buvo apvainikuoti vainikais, nupintais iš paparčių.

Konferencijoje dalyvavo E. Šimkūnaitė. Prie degančio laužo ji papasakojo apie Joninių papročius, su šia švente susijusias tradicijas.

Viena iš dalyvių su nedidele laukinių augalų puokšte priėjo prie E. Šimkūnaitės, tuo metu visiems žinomos žiniuonės, ir paprašė paburti iš surinktų gėlių. E. Šimkūnaitė neatsisakė, pasiūlė puokštės savininkei atsisėsti šalia, paėmė į savo rankas puokštę, kurioje buvo apie 10-15 (o gal ir daugiau) gėlių rūšių, Iš puokštės ėmė po vieną žolę ir aiškino, ką kiekviena gėlė pagal senovės lietuvių sampratą sako puokštės rinkėjai apie jos praeitį, dabartį ir ateitį. Pasakojo E. Šimkūnaitė įdomiai, šiek tiek su jumoru. Norinčių sužinoti savo ateitį atsirado dar apie dešimt. Kiekvieno pretendento gėlių puokštės rinkinys daugiau ar mažiau skyrėsi, todėl būrimo klausytis nebuvo nuobodu.

Pastebėjau vieną gana įdomų E. Šimkūnaitės būrimo bruožą. Kiekvienam asmeniui, kuriam ji būrė, ta pati gėlė įgydavo ir naujų savybių. Tai, manau, susiję su tuo, kad būrėja daugiau ar mažiau pažinojo kiekvieną, norintį sužinoti savo ateitį. Todėl, kalbėdama apie turimą rankoje gėlę, apibūdindavo jai gerai žinomus puokštės pateikėjos ar pateikėjo gyvenimo peripetijas.

Įdomiausias momentas buvo tada, kai buvo aptariami meilės reikalai. Čia E. Šimkūnaitės fantazija neturėjo ribų. Ir svarbiausia, nevengė neigiamai atsiliepti apie kai kuriuos asmens būdo bruožus, poelgius. Bet tai ji darė taip subtiliai, atidžiai parinkdama žodžius, kad gal ne kiekvienas ir suprasdavo paslėptą lengvą ironiją ar pašaipą.

 

Zenonas Venckus
2015 07 13

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine