Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

E. Šimkūnaitė knygos:

Habil.dr. E. Šimkūnaitės gyvenimas ir veikla

Uteniškė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996 m.) savo gyvenimu ir veikla sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms bei suformavo unikalų savo, kaip  liaudies žiniuonės įvaizdį. Garsas apie mūsų žiniuonę pasklido toli, net ir už Lietuvos ribų. Siekiant įamžinti daktarės Eugenijos Šimkūnaitės, istorinės lietuvių tautos asmenybės atminimą, nutarta įsteigti  labdaros ir paramos fondą.

Gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos - Šimkūnienės šeimoje. Kartu su kitais pabėgėliais iš Rusijos su šeima grįžęs į Lietuvą Pranas Šimkūnas, kilęs iš Utenos apskr., Tauragnų valsč., Indubakių kaimo, 1922 metais gimtuosiuose Tauragnuose įsteigė vaistinę ir nusipirko keliolika hektarų žemės.

Eugenija Šimkūnaitė augo nuostabioje vietoje: Tauragnus supa ežerai, pušynai, senos girios, padavimais apipinti piliakalniai. Ji nuo mažens mylėjo gyvulius, paukščius, žvėrelius, net žalčius ir gyvates, su kuriomis tekdavo susitikti raistuose ir miške. Jai patiko klausytis senų žmonių pasakojimų apie senovę, apie stebuklingą gydomųjų žolynų galią, klausytis dainų ir pasakų. Tetos – senos žolininkės ir kaimo senoliai mokė guvią, žingeidžią mergaitę vaistinių augalų paruošimo meno, užkeikimų ir žadėjimų, mokė žolynais gydyti ligonius. Eugenija visa tai dėjosi į galvą. Ji pasakodavo, kad visi Šimkūnai turi žalčio žymę, kuri rodo, kad jie apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia. Pranas Šimkūnas augino savo žemėje vaistažoles, be to, jas supirkdavo iš aplinkinių žolininkų, siųsdavo paruoštą augalinę žaliavą į kitus kraštus, parduodavo vaistinėms. Eugenija nuo mažens buvo pratinama prie darbo: mokinama auginti vaistažoles, arti ir sėti, paruošti vaistažoles pardavimui, padėti tėvui vaistinėje. Mažoji Gesė, taip ji save pavadino (tas vardas ją lydėjo visą gyvenimą), nemėgo žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, siuvinėti ar megzti, jai labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti, karstytis po medžius su berniukais, eiti imčių, irstytis ežere. Išmoko žydiškai, o iš aplinkinių čigonų ir čigoniškai. Buvo gabi, viskuo domėjosi. Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, ji įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė 1937 metais. Pasirinko tėvo profesiją, todėl 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. - Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 metais universitetą baigė. Dirbdama farmakognostiniame sode E. Šimkūnaitė bendravo ir mokėsi iš žymių specialistų: prof. J. Mušinskio, J. Dagio, J. V. Straževičiaus ir kitų. Sode ji dirbo iki 1945 metų. 1944 m. mūšių metu sudegė Tauragnų vaistinė, žuvo tėvas, buvo kontūzyta motina. Po karo Eugenija Šimkūnaitė labai skurdo, atlyginimai buvo maži, reikėjo pragyventi kartu su ligota motina. 1945 m. ji dirbo Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, bet ją traukė mokslinis darbas ir ji grįžo į universitetą. Tačiau karo metu farmakognostinis sodas buvo sunaikintas, ir 1947 m. ji pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyr. inspektore, vėliau paruošų sk. vedėja. 1949 m. ji išvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe iki 1950 m. rugsėjo, ruošė disertaciją: augino ir tyrė valerijonus. 1950 m. rugsėjo mėn. ji grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė savo mokslinį darbą, be to, tyrė vaistinių augalų augimvietes. 1952 m. sausio 14 d. MA Biologijos instituto taryboje E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją tema: "Valerijono kultūra Lietuvoje". Institute dirbo iki 1955 m., sudarė žemėlapį "Užliejamos Lietuvos pievos". 1955 m. ji išvažiavo į Kazachstaną dirbti Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio "Darmina" padalinio stoties Aris direktore. Ja domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai, gamta ir žmonės. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikiama aukščiausia provizorės - farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva įsteigiamas Lazdijų rajone Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinių augalų auginimui ir tyrimui. 1971 metais Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją "Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai". Tai pirmoji ir turbūt vienintelė disertacija, kurioje nagrinėjami Lietuvos vaistinių augalų resursai. Daktarė aktyviai dalyvavo Respublikinės Farmacininkų mokslinės draugijos veikloje. 1975 metais, norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, ji išejo į pensiją. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba po nostrifikacijos provizorei Eugenijai Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.

Visą savo gyvenimą dr. E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Kartu su J. Urbiene parašė knyga "Vaistažolės" (1971 m. Vilnius); 1991 m. parašė ir išleido pasakas su patarimais ir pamokymais "Girios medeliai, žali žaliuonėliai", "Gyvačių karalystė" (1993 m.), "Ką tik žino "ragana" arba gyvenimas be tablečių" (1994 m.). Daktarė daug rašė straipsnių mokslo populiarinimo temomis. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose Tarybų Sąjungos respublikose bei Lietuvoje. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei. Visuose miestuose būdavo pilnos auditorijos žmonių, po kelias valandas jos nepaleisdavo, daug klausinėdavo. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Kalbėjo ir rašė daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai, šmaikščiai. Jos kalba pilna kalbos "perlų", senovinių žodžių, kuriuos pamiršome, keisdami juos svetimybėmis.

E. Šimkūnaitė buvo sudėtingo, prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalindavosi su kitais. Buvo draugiška, visada pasiruošusi visiems padėti. Švelnumo nemėgo. Turėjo humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save "ragana", mėgdavo vaidinti "pranašautoją", "raganauti", burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus. Mokėjo pasakot. Su ja niekada nebuvo nuobodu. Niekada neatsisakydavo dalyvauti kokiame nors renginyje, o kai buvo jaunesnė, ir jį surengti. Turėjo tam daugybę idėjų. Mokėjo rašyti eiliuotas epigramas, palinkėjimus. Buvo labai vaišinga. Labai mėgo teatrą, ypač operą ir baletą. Nepraleisdavo nė vienos premjeros ar naujo atlikėjo pasirodymo. Artistams visada dovanodavo gėlių. Teatre buvo sava, susirgusius gydydavo žolelėmis, bendravo su E. Čiudakova, A. Ruzgaite, L. Muraška, V. Kupriu, E. Kaniava ir kitais. Artistai dažnai dalyvavo jos vardinių vaišėse.

Žmonės daktarę meiliai vadindavo "Lietuvos žiniuone". Pagal tokį pavadinimą Lietuvos kino studijoje režisierius H. Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą, kurį demonstravo kino teatruose. Ji buvo Lietuvos Farmacijos sąjungos Garbės narė, iki pat mirties domėjosi farmacijos problemomis, bendradarbiavo žurnale "Lietuvos farmacijos žinios", pasisakydavo Farmacijos sąjungos suvažiavimuose.

E. Šimkūnaitė labai mėgo jaunimą. Norėjo jam perteikti savo žinias. Pakviesta dalyvauti Kernavėje Rasos šventėje, patardavo kaip ją organizuoti. Bendravo su moksleiviais, Jaunųjų gamtininkų stotimi, padėdavo organizuoti rajonuose moksleivių vaistažolių dienas. Nekreipdavo dėmesio į materialinius nepriteklius, tenkinosi mažu. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, nes labai dažnai patarimo ir pagalbos susirgus į ją kreipdavosi begalė žmonių. Ji laikėsi žolininkų principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti - tai Dievo dovana.

E. Šimkūnaitė mirė beveik staiga, vos savaitę sirgusi, 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidota mylimuose Tauragnuose, šalia tėvų. Prieš mirtį savo atgautą žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, o savo dviejų kambarių butą ir kuklias santaupas – Vilniaus farmacininkų sąjungai. 1997 metais buvo įsteigtas  Eugenijos  Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją, vaistažolininkystę, neturtingus studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje. 1998 m.  E. Šimkūnaitės vardas buvo suteiktas Tauragnų vidurinei mokyklai. Dar gyva būdama daktarė prašė jai mirus ant kapo pasodinti vyšnią. Farmacininkai, botanikai, mokytojai, Tauragnų  m. gyventojai jos norą įvykdė – pastatė paminklą ir pasodino vyšnią.
 


Gyvenimo vingiai suvedė habil.dr.Eugeniją Šimkūnaitę ir habil.dr.profesorę Mariją Ivanauskienę.
Abi mokslininkės ilgus metus gražiai bendravo ir viena kitai pagelbėdavo.

 

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine