Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Pasiūlymai ir mintys apie būtinumą kurti E. Šimkūnaitei skirtą skulptūrą Vilniuje

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, pritardamas Vilniaus m. Lazdynų bendruomenės iniciatyvai matyti Lazdynuose skulptūrą habil. dr. Eugenijai Šimkūnaitei, kviečia jus diskusijai. Prašome pareikškite savo nuomonę, kaip turėtų būti įamžintas žymios mūsų farmacininkės, liaudies medicinos žinovės atminimas, kokia atminimo forma tiktų šiai neeilinei asmenybei.

Už jūsų pareikštas mintis iš anksto dėkojame.

Mintys ir pasiūlymai:

Žiniuones vyšnių sodas

Ateina metas, kai mintimis vis dažniau sugrįžtame į jaunystę, aplankome kiekvieną kadaise sutiktą žmogų ir stabtelim akimirkai susimąstyti; kaip gaila, jis jau negyvena šioje Žemėje. Neapkabinsi, neprisiglausi, nepasitarsi. Lieka tik vis ryškėjantys išėjusiųjų prisiminimai ir taip norisi ateiti, atvažiuoti ir pabūti ten, kur buvo JIE...

Tarp visų netikėtai palikusių artimuosius ir Lietuvių liaudies daktarė, vaistingųjų augalų žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė. Mūsų krašte išsibarstė daugybė jos išvaikščiotų ir akyla akimi ištyrinėtų miškų miškelių ir pievų, kemsynų, paežerių, kur net mažiausias augalėlis turėjo gydomųjų savybių, tiko ir jaunam, ir senam. Kadangi žiniuonės gyvenimas buvo neatsiejamas nuo gimtųjų kraštų, ji buvo tarsi niekada nesubręstantis gamtos vaikas, tad kas gali geriau įamžinti Eugenijos Šimkūnaitės atminimą? Gal skulptūrą jos gimtinėje? Gatvė Vilniuje, Lazdynuose, pavadinta jos vardu? O gal vaistažolių vaistinė, gaminanti žiniuonės sukurtas vaistingąsias arbatas? Populiarių knygų serija? Viskas tinka. Tačiau ypač džiugu būtų pasėdėti Žiniuonės vyšnių sode gal giraitėje netoli jos namų Vilniuje, ten kur ji mėgo klaidžioti kažko naujo ieškodama nuo ankstyvo pavasario iki vėlyviausio rudens. Ir ne tik. Žiema žiniuonės net trumpam neuždarydavo kambaryje. Reikia paukštelius palesinti... ir žvirbliukams sunku ištverti žvarbią žiemą. Įsivaizduoju vyšnių sodą, o gal giraitę, kur auga apie 20 – 25 aukštos paprastos lietuviškos vyšnios, po kai kuriomis – nedideli suoleliai praeiviui prisėsti. Gal ir keli inkilėliai tiktų įkelti į medžius, kai vyšnios gerokai paūgės. Mat mieste daug kačių, o jos mėgsta aukštai lipti, gali išgąsdinti mažuosius giesmininkus. Dar giraitėje po vyšnia matau Eugenijos skulptūrą visu ūgiu. Vienplaukė, prisimerkusi nuo saulės, ilgoku tamsiu sijonu ir tokiu pačiu švarku, o rankoje šiek tiek apvytęs pluoštelis vaistažolių. Kažkas panašaus, kaip vienoje nuotraukoje miške tarp paparčių. Arba kitas variantas. Vietoj skulptūros – netašytas, grubus akmuo iš Lietuvos laukų (tik ne pilkas), ant jo kuklus užrašas ,,Šioje vietoje mėgo pailsėti Lietuvių liaudies žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė“. Dar apačioje, kamputyje smulkiu šriftu kuklus užrašas ,,Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas“.
    
Vyšnių sode ar giraitėje turėtų vešėti ne rožynas ar alpinariumas su įmantriais augalais, o paprasta pieva iš baltųjų dobiliukų.  

Roma Daškevičienė
 

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine