Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Sugebejimas gydyti – tai Dievo dovana

Vaistininkė Birutė Karnickienė - mūsų garsios žiniuonės, profesorės nuo Tauragnų – daktarės Eugenijos Šimkūnaitės -  nebaigtų darbų bei liaudies medicinos tradicijų ištakų tęsėja, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė. Birutė Karnickienė daugelį metų artimai bendravo su garsia Tauragnų ragana, buvo pati geriausia jos mokinė. Keletas neblėstančių  prisiminimų apie neeilinę asmenybę, kuri niekada nepraras savo žmogiškojo žavesio ir  gyvenimo vertės pažinimo…

Kaip susipažinote su  Eugenija Šimkūnaite ir koks buvo pirmasis įspūdis, ar toks ir liko bėgant metams?

Susipažinau 1975-aisias, kai gavau paskyrimą dirbti Vilniuje, Vyriausiosios farmacijos valdybos Vaistažolių skyriuje, kuriam iki senjoros amžiaus vadovavo Eugenija Šimkūnaitė. Ji man perdavė be galo daug žinių apie vaistinius augalus. Išoriškai atrodė atšiauri, ne kiekvieną žmogų įsileisdavo į savo draugiją, bet iš tikrųjų buvo labai geros širdies, paslaugi, visiems padėdavo ne tik sveikatos, bet ir buities reikalais. Ji mėgo teisybę, visa, kas buvo tikra, tokia ir liko iki paskutinių savo gyvenimo dienų. 

Ar teko girdėti, kuo vaikystėje domėjosi ir ką mėgo būsimoji žolių karalienė?

Ji nemėgo žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, siuvinėti ar megzti. Mergaitei labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti, karstytis po medžius su berniukais, eiti imtynių, irstytis ežere. Išmoko žydiškai, o iš aplinkinių čigonų ir čigoniškai. Buvo gabi, viskuo domėjosi. Net pati išmoko kaip išversti švarką, pasitaisyti batus…

Kodėl daktarė susiliejo su gamta, augalais, krašto žmonių gyvensena ir to ryšio niekada neprarado?

Eugenija Šimkūnaitė augo Tauragnuose, kuriuos supa ežerai, pušynai, senos girios, padavimais apipinti piliakalniai. Ji nuo mažens mylėjo gyvulius, paukščius, žvėrelius, net žalčius ir gyvates, su kuriomis tekdavo susitikti raistuose ir miške. Jai patiko klausytis vyresnių žmonių pasakojimų apie senovę, apie stebuklingą gydomųjų žolynų galią, klausytis dainų ir pasakų. Kaimo žolininkės mokė žingeidžią mergaitę kaip pažinti vaistinius augalus, kaip jais gydyti ligonius, kartais ir kokių nors užkeikimų pamokydavo. Eugenija visa tai dėjosi į galvą. Jos tėvas pasakė, kad giminė turi žalčio žymę, kuri rodanti, jog jie apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia. Be to, tėtis  savo žemėje augino vaistažoles. Eugenija nuo mažens buvo pratinama prie darbo: prižiūrėjo vaistažoles, arė ir sėjo, ruošė jas pardavimui. Toks ryšys su augalais ir toliau ją lydėjo  visą gyvenimą.  Šimkūnaitė baigė farmacijos mokslus, dirbo įvairose vaistinėse, pergyveno karą, patyrė badą ir nepriteklius, ilgai sielojosi žuvus tėveliui, o pasiligojusią mama slaugė ilgai ir kantriai. Norint perpasakoti jos gyvenimą, prireiktų ne vienos knygos.

Ar turėjo  Eugenija Šimkūnaitė kokią nors aistrą, pomėgį?

Jos didžioji aistra buvo opera. Gyvendama nepritekliuje, kai dažnai pritrūkdavo pinigų net maistui, ji nepraleisdavo nei vienos premjeros, nei vieno spektaklio ir beveik visada artistams dovanodavo gėlių. Senajame Vilniaus operos teatre ji turėjo savo nuolatinę vietą.  

O kokie buvo svarbiausi Eugenijos Šimkūnaitės, kaip augalų žinovės, gyvenimo tarpsniai?

Visą savo gyvenimą daktarė  paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkino archeologams, nustatydama augalų rūšis ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų.

Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose Tarybų Sąjungos respublikose bei Lietuvoje. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei. Visuose miestuose būdavo pilnos auditorijos žmonių, po kelias valandas jos nepaleisdavo, daug klausinėdavo. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Kalbėjo ir rašė daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai, šmaikščiai. Jos kalbose daug kalbos ,,perliukų", senovinių žodžių.

O koks buvo jos charakteris, pažinojusių asmenų prisiminimuose ji pristatoma kaip stipraus, bet keisto charakterio asmenybė.

Eugenija Šimkūnaitė buvo sudėtingo, prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalydavosi su kitais. Buvo draugiška, visada pasiruošusi visiems padėti. Švelnumo nemėgo. Turėjo humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save ,,ragana", mėgdavo vaidinti ,,pranašautoją", burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus. Mokėjo pasakot. Su ja niekada nebuvo nuobodu. Niekada neatsisakydavo dalyvauti kokiame nors renginyje, o kai buvo jaunesnė, ir pati jį organizuodavo. Turėjo tam daugybę idėjų. Mokėjo rašyti eiliuotas epigramas, palinkėjimus. Buvo labai vaišinga. Kadangi žiniuonė buvo stambaus sudėjimo, turėjo stiprią ranką ir mokėjo kovos meno, tai nesunkiai apsigindavo net nuo kelių užpuolikų…

Ar mėgo Eugenija Šimkūnaitė puoštis, dailiau apsirengti ypatingesnėmis progomis?

Rengėsi ji gana paprastai, nešiojo sijoną, palaidinukę, megztinį ir švarką. Nešiojo tik lininius, medvilninius ar vilnonius drabužius, galvojo, kad sintetiniai kenkia sveikatai. Nemėgo jokių blizgučių ir papuošalų. Visi rūbai buvo vyriško sukirpimo, mėgo laisvus vyriškus marškinius – šitaip buvo lengviau paslėpti apkūnumą. Labai mėgo beretę: ir žiemą, ir vasarą ją dėvėjo. Avėjo keletu numerių didesnius ilgaaulius batus, mat maži batai nepatogūs, o kad koja netabaluotų bate – apsimaudavo keliomis poromis kojinių…

Kaip ją vadindavo žmonės?


Žmonės daktarę meiliai vadindavo ,,Lietuvos žiniuone". Ji įrašyta į 100 populiariausių Lietuvos žmonių sąrašą. Nekreipdavo dėmesio į materialinius nepriteklius, tenkinosi tuo, ką turėjo. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, nes labai dažnai patarimo ir pagalbos susirgus į ją kreipdavosi daugybė žmonių. Ji laikėsi žolininkų principo: iš žmonių skausmo nevalia pelnytis,  už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti - tai Dievo dovana.

Gal prisimenate keletą įdomesnių atvejų, kai jos rekomenduotos žolelės ar patarimai padėjo pasveikti?

Oj, tokių atvejų buvo ne vienas ir ne keletas. Ji stengdavosi padėti kiekvienam, bet niekuomet nepakeisdavo gydytojų. Savo žolių mišiniais tik papildydavo jų paskirtus vaistus.

Pasakojo, kaip dėdamas akmenį meistras susižalojo mažąjį pirštą, greit ištino visa ranka: Eugenija darže surado švarų krieno lapą ir, uždėjusi po ranka buvusį skudurą, apvyniojo ranką – skausmas ir tinimas atlėgo. Dar žinau, kad kiaulės oda gydydavo stipriai apdegusį žmogų. Kartą jas ją atvažiavo pažįstamas, kuris skundėsi įvairiais negalavimais, manė sergąs epilepsija, bet žiniuonė tokia diagnoze nepatikėjo, ji įtarė galvos auglį ir pasiūlė skubiai dėl jo išsitirti, deja, žmogus nespėjo, o skrodimas būtent tai ir nustatė… Kartą atvežė kaimo  žmogelis seseriai gydytojo išrašytą receptą, o ten ilgiausias vaistažolių nuo širdies sąrašas. Žolininkė supyko ,,taip, tos žolės nuoširdies, bet veikia skirtingai ir net priešingai viena kitai” – nieko nedavė ir liepė atvežt visus sesers tyrimus – tik tuomet ieškosianti ko reikia…

Tarsi žmogaus nėra, tarsi jo dvasia dar sklando tarp gyvųjų…

Jos didžiulis rašytinis palikimas dar laukia savo eilės susidėlioti į būsimų knygų puslapius. Nemažai knygų tapo ypač skaitomos ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Vilniuje, Lazdynuose įkurtas E. Šimkūnaitės memorialinis muziejus, viena gatvė pavadinta Eugenijos Šimkūnaitės vardu, Tauragnai taip pat didžiuojasi E. Šimkūnaitės mokykla, ant jos kapo pumpurus netrukus sukraus ir atminimo vyšnia…

Medžių horoskopai pagal  Eugeniją Šimkūnaitę

Eugenija Šimkūnaitė sakė: ,,jei spėjimus iš medžių, žvėrių mūsų senoliai vertino, vadinasi, jie šiokią tokią naudą davė”…Tyrinėdama augalų augimvietes, ji rinko tautosaką, kaupė senolių išmintį ir tuo remdamasi sudarė ,,Medžių horoskopą”.

Vasaris – eglė

Eglinukai neatsparūs, nemoka gintis, nors kartais ir eglės spygliai šiurkštoki. Kad kas nelengvos dalies egliukus globoja, jie būna ir ramūs, ir geri, ir meilūs. Nelygiai dega eglės balana, nelygus ir eglinuko būdas, - gali linksmai plykstelėti, bet sudraustas – ir visai savyje užsiglausti. Kitų eglinukai nevargina, bet labai retai būna laimingi ar linkę ką keisti, elgtis savo nuožiūra. Vasaris – šaltas žiemos mėnuo, bet vasaryje jau būna gražių, šviesių dienų, būna šakų blizgančiu ledu papuoštų, būna ir blizgančio šerkšno, būna, bet dar nedaug. Būna šviesių, tviskančių dienų ir eglinukų gyvenime, ir, nors jų būna ne itin daug, eglinukams jos lieka šviesios labai ilgai.

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine