Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Su Veronika Meškauskaite (Vitkūniene), tarnavusia pas Šimkūnus Tauragnuose (Utenos raj.), kalbėjosi vaistininkė Birutė Karnickienė ir etnologė Gražina Kadžytė Ukmergėje, Daukanto gatvės 75 name, 15 bute 1997 m. vasario mėnesį.
.
-Kokie pirmieji prisiminimai apie gyvenimą pas Šimkūnus?
- Dabar visi vaistai tabletėmis, o tada, matot, mikstūros buvo. Aš turėjau tokias svarstyklėles, jas ant piršto užmaunu ir sveriu, pilu, o jisai, Šimkūnas, stovi prie manęs ir žiūri, ar aš teisingai pilu ir jis išmokino sverti viską teisingai. Jis sako, dabar aš tave rekomenduosiu į Uteną, o gyveno jie Tauragnuose. Sako, tai daugiau gausiu jau atlyginimo. Tauragnuose – 30 litų, o Utenoje ir 100 litų per mėnesį uždirbsianti. Nes jau man nereikėjo, kad žmogus šalia stovėtų, viską mokėjau. Reiškia aš tą mikstūrą virdavau pagal receptą, ir apie vaistus žinojau daug metų. Tada nevedus buvau. Aš kai pas juos dirbau buvo man ar tai devyniolika, ar dvidešimt metų.
- O kaip jūs patekote pas Šimkūnus?
- Aš ten gyvenau, Tauragnuose.
- Ir gimusi ten?
- Ne, aš Rygoj gimusi.
- O, miesčionka. O paskui grįžo tėvai turbūt?
- 1914 metais buvo karas, tėvai traukėsi in Rusiją, o mes buvom maži vaikai. Nu ir išvažiavom, paskui 1920 metais grįžom iš Rusijos, vėl Rygoj sustojom ir tada tėvukas nuėjo (mašinistu važinėjo) į savo darbovietę, kad jį priimtų į darbą, o mes stoty buvom. Nu ir jam sako, rytoj priims ir važinėsi, kaip važinėjai. O mama ir vaikai, vyresnė sesuo ir brolis užsigeidė važiuot čia, Lietuvon. Taip ir atvažiavom 1920 metais.
- Ir į Tauragnus iš karto?
- Aš buvau keturių metų, aš gimusi 1910 metais.
- O Tauragnuos kas ten – gal jūsų mamos ar tėvelio tėviškė?
- Ne, tėvelių tėviškė Kuktiškės. Nu tai vis tiek jau tas Utenos kraštas, nu ir va aš čia, kai rusai užėjo, irgi gyvenau Utenoj. Aš dar gyvenau ir Salake. Ir mano vyras. Tauragnuose mes apsivedėm ir išvažiavom. O kai užėjo rusai, aš likau viena. Vyras išbėgo. Kai gyvenau Tauragnuose ir mama dirbo pieninėj, o aš namuose buvau. Viena dieną pasikeisdamos su mama dirbom, ir paskiau mane  Šimkūnas pakalbino. Mano sesuo gyveno Tauragnuose, o Šimkūnienė buvo jos draugė. Ji buvo rusė ir su Šimkūnu susipažino fronte. Ir tada jau dviese. 1920 m. gimė vaikas, o frontas, nieko neturėjo.  Sako, važiuojam, žiūrim kilimas, nu ir paėmėm kilimą (gal bėgo ponai – pametė), sako, ir jį pardavėm, aš net neturėjau vystyklų kur vaiką suvyniot, ir pinigų neturėjom. Paskiau buvo tų pinigų už kilimą, viską skyrė vaikui. Kai paaugusi Eugenija Šimkūnaitė ėjo į mokyklą, ji neturėjo draugių, su niekuo nedraugavo. Jei susidraugaudavo su kuo nors, tai jis turėjo jos klausyt, neklausai ir sako, aš su tavim nedraugausiu ir vat ji tokia buvo užsispyrus. Ir namuose vėl jai niekas neįtikdavo , pasiūtų suknutę, motina nori, kad vaikas jaunas ir būtų gražiau, o ji sako, kad rankovės ilgos būtų, kad suknutė ilga būtų – jai niekas neįtiko. Kai pasiuva suknelę, tai ji numeta. Tik aš viena jai įtikdavau.
- Jūs buvot su ja susidraugavę?
- Tai aš jau dirbau. O mama biski siūdavo, tai ir aš prie mamos siuvau kai ką.
- Tai kokias jūs suknytes pasiūdavot?
- Uždarytas kaklas, kad būtų. Aš nuotraukas turėjau ,bet viskas sudegė. Jų buvo dviejų aukštų namas. Šimkūnas buvo namuose, kai nuo sviedinio  namas užsidegė. Matyt, kai užsidegė, tai bėgo lauk ir prie durų jį rado jau negyvą.
- O koks buvo pats Šimūnas?
- Panašus į savo tėvą.
- O paskui kas buvo?
- Kai išėjau iš Tauragnų, ištekėjau ir išvažiavau.
- Bet prisimenu, kad turėjo kačių fermą: kur tik rasdavo kokį kačiuką, tai ir nešdavosi namo. Kartais pajuokaudavo. Vieną kartą einančiai mano mamai ji ir sako: „ponia, jei jūs kur rasit kurmį, atneškit man jį, nes aš kailiukus išdirbu“. Tai mano mama rado kurmį ir atnešė, o ji gi sako: „ o mes jau bankrutavom“.
- Tai kiek jai buvo metų kai ji „bankrutavo“?
- Tai gal keturių skyrių, nes Tauragnuose daugiau skyrių mokykloje nebuvo. Tuomet ją išvežė į gimnaziją, tai aš ją gal dar du kartus mačiau. Jie turėjo tokį nedidelį arkliuką - mažą „žemaituką“, jis buvo toks mažas, kad kai ji atsisėsdavo ant jo joti, tai beveik kojomis žemę siekdavo ir jodavo. Kartais kartu išeidavome į pievas žolyčių rinkti. Kadangi Tauragnuose nebuvo daktaro, tai ketvirtadieniais Šimkūnas pats gydydavo. Pats darydavo vaistus ir duodavo žmonėms. O kai tapo daktaru, tai būdavo labai daug žmonių, jis vienas nesuspėdavo, tai pasikviesdavo ir mane padėti. O su Giesia (taip sutrumpintai vadino Eugeniją Šimkūnaitę ) mes vaikšiodavome po pievas, rinkdavome valerijonus, ramunėles.
- Ir apie ką pasišnekėdavote bevaikšiodamos?
- Mani jau šauk: „Verut, tai va žiurėk, kokis čia va grybas“. Ji kalbėdavo kaip tėvas, storai. Nu ir žinot, taip mes ir rinkdavom, paskiau, kai aš jau išvažiavau, tai aš ją su tuo arkliuku gal tris kartus nuvežiau į Uteną. Tai jin visuomet sakė, kad turi jos klausyt. Ir Utenoj tėvas apgyvendino jas pas vienuoles, išnuomojo  butą, o jinai ėjo gimnazijon. Tai jinai su tom vienuolėm susipykdavo, kad jinai lesindvo paukštelius, tai vienuolės neleisdavo. Nu tai jinai susipykdavo ir šeštadieniais parvažiuodavo iš Utenos. Dukart parvežiau, paskiau pardavė tą arkliuką, tai su paštu važinėdavo. Būna, šeštadienį atvažiuoja, pirmadienį anksti rytą išvažiuoja. Nu tai su tom vienuolėm susipyksta, tai jau čia jinai pati man sako: „lenda kur jom nereikia, į mana reikalus“. Nu ir vienuolės pradėjo skųstis tėvui, reiškia, neklauso - tai mes tokių vaikų nenorim. Jin savaip viską, ką jin užmanė, tą ir turi padaryt, nu jin neklausys niekada. Tada tėvas paėmė pas kitus jau ją in butą.
- Tai matyt, tėvas labai mylėjo dukterį?
- Taip, jin jau daugiausia su tėvu. Būdavo vaistinėn ateina, tai tėvas išvaro: „aik tu čia nemaišyk mum, dirbt duok. Ji sako: „ ir aš noriu dirbt“.
- O jinai iš mamos megzti ar siuvinėti neišmoko?
- Ne, neužsiimdavo šitu darbu. Jin daugiausia dirbdavo laukia, darži, prie ūkiškų darbų.
- Tokio vyriško būdo?
- Vyriška būdo. Kaip tėvas – tas kiemi ką nors krapšti ir jinai ten.

- Praėjus daug metų  aplankiau Eugeniją Šimkūnaitę Vilniuje.Kur ji gyvena, nežinojau,bet šiaip taip radau. Aš par laiptelius užlipau, pasižiūrėjau skambučio, tamsu nesimata. Aš pasigrežiau - jinai ateina. Ateina, reiškias, pas mani ir klausia: „kas čia?“. Ji atidaro duris ir žiūri in mani: „ko norėjai?“, va šiteip. Sakau: „Giesia, nebepažįsti manęs?“. Sako: „A, tai gal tauragniškė, jei Giesia vadini?“. Nu ir sakau ,,sava siuvėja“, o ji - „ oi, Verute!“ – jinai man. Nu ir žinot, taip aš pirmą kartą užėjau, apsidairiau. Atsimenu, jos tėvas labai buva švarus. Tai jau va dirbu mano kambary, kur rankšluosčiai ir jeigu aš iš dėžutės imu rankšluostį, nukrinta žemėn – viskas, jau mesk plaut, kad jis ir švarus - mesk plaut. O pas Giesią kitaip...Nu ir žinot aš apsidairiau ir sakau: „Giesia, ar tu tik atsikraustei ar tu išsikraustai?“ sakau. Ale žiemos laikas, kaip čia išsikraustyt! A jinai man sako: ,,Laukiu buta”. Ant stala dėžį, palauk bu šalt, atnešiu malkų. Užkūrė pečiukų, stovi tapčianas toks, ne sofkė, mėlynu tamsiai uždengtas, tas tapčianas su užuolaida. A ant stala knygų pilna, dėžių, viska. Tai sakau: „ tai ar jau žiemos laike kraustysies?“. Sako: „Nu tai, jej jau duos tai kraustysiuos“.

- Paskiau jau kitų kartą, jos vėl ieškojau. Sirgau, pas mani buva žaizda skrandy, tai man reikėja žolyčių. paprašiau pažįstamo jai paskambinti, jis pasižiūrėjo knygon ir reiškias, adresų ir paskambino. Tai jinai: „kokio čia velnio reikia?!”. Sako: „daktare, nepykit, jūsų pažįstama nori pasikalbėt“. Sako: „tai duok!“ Nu tai aš sakau: „Giesia, ko tu tokia pikta?“. „ Ai čia tu Verut“. Tai ji mane pažino, sutarėm , kad Vilniuje susitiksim. Tada jau gyveno Erfurto gatvėje, reiškias Erfurto 4-42. Nu ir paskiau aš pas ją buvau nuvažiavus, tai reškias tų žolyčių. Tai jinai eina iš upės ir nešas bitunėlį tokį, ką tenai nežinau ir per laiptus aukštyn ir aš iš paskos sakau: „vistiek pavysiu“. „Čia nėra daktarų, eikit paliklinikan“, mat gal jai nusbodo visi . Sakau: „Giesia nepyk, man neraikia paliklinikan“. Nuvėjom, tai aš jei papasakojau, man receptų išrašė, mašinėlę turėjo namuose. Dviejų kambarių butas, ale bet vėl viskas užkrauta su tom dėžėm su vaistais. Sako: „nutai sėsk, papasakok“. Sakau, kad aš ilgai negaliu sėdėti, nes mane atlydėjo žmogus, lauke šalta. Ji sako: „ tai tempk ir jį viršun. Tai sėsk aš tuoj parašysiu“. Tai išrašė man tų receptų
- Jūs pažinojot Eugenijos Šimkūnaitės ir tėvelį, ir mamą, tai labai norėtume, kad papasakotumėt, koks buvo tėvas Šimkūnas, kaip atrodė, kokios išvaizdos, kokio būdo ?
- Šimkūnas buva toks zdarovas vyras, toks eidavo tiesus. Nešiodavo tokius rūbus, nes nenešiodavo, kad kaklaraištis ir baltiniai, ale, kaip seniau tokie tvenčiagu vadinas – kaklas uždarytas, čia užsegimas. Tai ir Giesia tokia pati, kad uždarytas kaklas. Nu a motina, jinai fronte dirbo, jinai fronte seseli buvo. A paskiau namuose, bet jinai nieka nepadėdava prie darbų.
- Ar graži motina buvo?
- Graži. Graži, (o kad būtu Giesia panaši į motiną buvus) aukšta buva tokia, liekna. Nu lietuviškai nemokėja.
- Ar tamsi ar šviesi, kokio būdo?
- Tamsi. Nu, o būdo, tai kaip pasakyti, netokia kaip Šimkūnas, jis tai toks storžievis biški buva, o jinai tokia maloni, švelni, tokia sukalbama. Nu tai jinai man sakydavo, tai kad ka jisai man duodava jau dovanų ar ką, nu tai jau muilai, ar pudra, kokį krema, dažus kokius. Čia mani ji vis pamokina, čia man apgamą uždėt tą prilimpantį.
- Ta musytę?
-  Aha musytė. Tai sako vis man patinka.
- O kaip šeimoj kalbėdavo - lietuviškai, rusiškai?
- Rusiškai, jinai lietuviškai nemokėjo. Nu jinai žinojo daug ką, bet daugiausiai rusiškai.
- Tai ir Giesia su mama rusiškai kalbėdavo?
- Ir lietuviškai, ir rusiškai kalbėdavo, jinai iš mažens mokėjo rusiškai. Jin su tėvu lietuviškai kalbėdavo, o su motina rusiškai.
- O kokios tradicijos šeimoj jų buvo? Ar į bažnyčią eidavo kas sekmadienį?
-  Neidavo. Nei jis, nei jinai. Sekmadienį pas jį daugiausia darbas, žmonės atvažiuoja jau bažnyčion, tai jau ir vaistinėn užeina. Tada kviečia mani padirbėti vaistinėje. Nu ir vadindavom stopkė čia, grūstuvas reikalavo švaros. Nu tai būdavo nueinu - tai rėkia ant mani: „tu smirdi“. Ir žinot, kada aš iš vaistinės išėjau - man būdava kvepia. Kai jau ateinu vaistinėn - man kvepia
- Kiek kambarių turėjo Šimkūnai?
- Kambarių: miegamas, salionas ir dar prieškambaris ir virtuvė. Virtuvė tai didelė buva.
- O turėjo Giesia savo atskirą kokį kambariuką, kampelį?
- Nu tai Giesiai buva tas trečias kambariukas, nedidelis. Namas buva nedidelis, dviejų aukštų. O apačioj buvo Šimkūno kambarys, vaistinė ir mana kambarys, kur aš dirbdavau. Kalidarius nemažas buva ir laiptai jau į viršų lipti.
- O kas buvo duktės Giesės kambary, ką jinai turėjo? Ką vaikas labiausiai mėgo?
- Nieka nebuvo, jokių lėlių nebuva. Ji nežaisdavo, ji rašydavo arba skaitydavo, bet su lėlėm nežaisdavo.
- O su kuo ji žaisdavo?
- Jinai viena, jin draugų neturėjo, nes jos neklausė. Neturėjo draugų. Viena būdavo kieme, toks daržiukas buvo kieme, su tais katinais.
- Dar žąsų ir vištų turėjo jie.
- O namas – patys pasistatė ar pirktas buvo?
- Jie pirko jį, bet jis nepabaigtas buvo. Užbaigė remontų ir vidų viską jie darė. O kambary pas juos buvo sofa, paprasta, medinė. Lovos medinės irgi buvo paprastos. Salone buvo stalas, pinta sofa ir pintos kėdės buvo. O Giesės kambarys buvo vaikiškas.
- Švaru būdavo namuose, labai švaru.
- Ar mažoji Giesė savo kambariuke  pati tvarkydavosi, ar tarnaitė ?
- Tarnaitė. Ale Giesei reikėjo įtikti, kaip jos padėta taip turi padėt, o jeigu tu nepadėsi taip - tai ir neik čia. Būdavo: netvarkyk mana kambario, aš pati. Kad, reiškias, tu nepadedi taip, kaip ji nori.
- O kaip pati vaistinė atrodė, kas joje buvo?
- Vaistinė didelė buvo. Žinot, rūsys buvo apačioj, tai buva lentynos, buvo labai daug vaistų. Ir rūsiai buvo du tokie nedideli, budavo reikia vaistų, tai jau man pasako lotyniškai. Aš dairaus, dairaus ir parnešu,randu. Sako: „anksčiau buvo kita tarnaitė, tai ta nesuprasdavo lotyniškai, neatnešdavo“. Vaistinėje buvo labai daug spirito.
- Kokie baldai buvo vaistinėje? Ar buvo prekystalis , kas dar?
- Buvo ir prekystalis, dar buvo spintos. Prekystaliu buvo atitverta vieta lankytojams ir jau ten toliau- šeimininko kambariukas .O už vaistinės -mano kambariukas.
- O kada vaistinė pradėdavo dirbti?
- Vaistinė nuo aštuonių, bet aš nuveidavau nuo septynių pažiūrėti tvarkos. Vaistinėje tvarkytis  man priklausė, dulkes nuimti, išplauti grindis.
- O Jūsų laikais kokius vaistus žmonės daugiausiai pirkdavo? Daugiausiai tai ateidavo prašyti nuo niežų, nuo utėlių ir  man nusibosta, būdavo, juos gaminti. Dar prašydavo mikstūros nuo kosulio, nuo pilvo.
- Ar buvo šalia vaistinės vaistažolių pasodinta?
- Buvo ramunių pasėta ir valerijona buva pasėta, šaltamėčių buvo. Trys ažytės buva daržą.
- O kas  daržiuką prižiūrėdavo?
-  Tarnaitė. Aš tiktai nurinkdavau ramunių galvytes, nupjaudavau valerijono šaknis.
- O kur išdžiovindavot visa tai?
- Šimkūnas  pats  džiovindavo sandėly, ten ,mat, saulės nėr. Sandėlys iš lentų sukaltas buvo, tai vėjas vaikšto ir išdžiovindavo. Gerai vėdinama, tam tyčia padaryta buvo dėl šitų žolyčių. Rinkdavom su Giesia veronikas ir asiūklius. Aš sakydavau: „Giesia, tai kuom tu būsi?“ Ji: „Tai gal jau reiks tėva darbą paimt“.
- Taip jau rimtai?
- Rimtai. Jin rimta buvo, jau kokių šypsenų ar juoką, budavo, pas ją reikia pirkt, nes be reikalo jinai nepasišypsos.
- O kas jus pamokydavo žolytes rinkt?
- Šimkūnas. Parodydavo, pasakydavo kokias rinkti.
- Ar augindavo kur vaistažoles?
- Kaimi, tėviškėj buvo sklypelis, jisai ir arkliuką turėjo, kad tan sklypelin nuvažiuotų.. Valerijonus, ramunes, pats atsiveždavo iš tenai. O paskiau jis pardavė, sako: „man neapsimoka laikyti“.
- O iš kaimo žmonės nesunešdavo žolių, Šimkūnas nesupirkdavo?
- Ne. Niekas apsoliučiai nenešdavo. Kiek jau pas jį būdavo, kiek aš surinkdavau, tiek ir būdavo.
-  O kaip ten vaistinėn ateidavo žmonės vaistų? Ar visi turėdavo kuom užsimokėti? Kokie: biednesni ar bagotesni ateidavo?
- Visi užsimokėdavo. Nebuvo jokios nuolaidos.
- Sako, klebonas, viršaitis, aptiekorius jau kompanija, ar sueidavo tokia kompanija Tauragnuose?
- Labai retai, nes jis buvo labai užsiėmęs su vaistais. Važiuodavo Utenon, važiuodavo Kaunan. Labai užsiėmęs buvo ir tų kompanijų nemėgėjas buvo.
- O laisvalaikiu ką jis veikdavo, skaitė?
- Taip, skaitė, laisvalaikiu jis su knygom.
- O kokias knygas skaitė?
- Nu tai jau medicina.
- Tai savo turėjo, namuose ar iš kur veždavos?
- Savo. Pas jį, jo kambary, buvo labai daug knygų.
- O turėjo kokį gyvulį be arkliuko?
- Neturėjo.
- Karvės nebuvo?
- Ne ne, nes su tuom niekas neužsiėmė. Netoli bažnyčios buvo turgus, vietoj, tai viską seniau pirkdavo turguj. Aš tai viską atsimenu kiek turguj visko pirkdavo.
- Arbūdavo, kad iš kaimo žmonės vietoj pinigų kokį paukštį ar medaus atneštų?
- Buvo, atnešdavo dešrų, atnešdavo ir lašinių, ir kiaušinių atnešdavo. Kaimi kiekvienas augina ir gyvuliuką kokį, turi ir sviesto - atnešdavo.
- O kaip paimdavo? Ar čia vaistinėj paimdavo ar siūsdavo virtuvėn?
- Virtuvėn. Jis vaistinėj neimdavo, sakydavo tik pas gaspadinę . Tai ir nešdavo virtuvėn.
- O koks  Tauragnuose turgus būdavo?
-   Nemažas, aikštė labai didelė. Ketvirtadieniais tai jau didelis turgus. Daugiau nebūdavo, į savaitę tik vieną kartą.
- Tai ir gyvulių buvo, ir produktų?
- Nu tai buvo, žinot, atvažiuodavo iš kaimo, atveža tai ten paršiukus, karvyčių - tai jau mažai būdavo.
- O sekmadienį, kai žmonės bažnyčion suveidavo, tadu vaistinėn?
- Jo, bažnyčion, o iš bažnyčios jau vaistinėn užeidavo.
- O kaip seniau žmonės, ar su daktaro receptu, ar eidavo tiesiai pas vaistininką?
- Nebuvo daktaro, tai katras jau Utenoj pas daktarų, tai Utenoj ir vaistinėn. O čia kai nebuvo, Tauragnuose tik ketvirtadieniais daktaras atvažiuodavo. O, teip žmonės eidavo pas jį be receptų, pasiskundžia kas yra jiem, kur skauda, viska, tai jis pats duodavo vaistus, kaip gydytojas išrašo receptus, taip jis parduodavo.

- Ar turėjo Šimkūnas brolių,seserų?
- Turėjo brolį, seserų – nežinau. Bet brolį turėjo.
- Tai suveidavo broliai?
- Ateidavo. Būdavo atvažiuoja. Kaimas rodos Šimkūnai, jis ten gyveno. Nu, matot, daugiausia ir kaimus žmonių pavardėm pavadina.
- O nesuveidavo broliai, giminės, kai kokios vardinės būdavo, ar kas?
- Ne, nebūdavo mados tokios. Nu gal kartais savo tarnautojai, bet taip, kad ne. Nu, o  jaunimas tai žinot susidarydavo kiekvieną sekmadienį. Ir šokdavo, ir viską, o jau tie kur su šeimom, kad baliai kokie - tai ne.
- Atskirai sau?
- Taip. Jeigu būna kokios vestuvės, tai tenai ir baliavoja. Jei gimsta, tai savo giminės. O taip nebuvo.
- O kaip didžiosios šventės – šv.Kalėdos, šv.Velykos? Kaip pas Šimkūnus, kai jie ten dviejų tikėjimų?
- Buvo, Šimkūnienė darydavo ir Kalėdas, ir Velykas jie švęsdavo. Tik jie bažnyčion neidavo, jie - namuose. Gal į bažnyčia nebūdavo kadu, sekmadieniais gi darbo daug.
- Ar valgį ruošdavo pati Šimkūnienė?
- Kai tarnaitę turėjo, tai su tarnaite abivirtuvėj, bet ir  pati viską mokėdavo ir darydavo. Tarnaitei pasakydavo, ką paruošti.
- O ką sakydavo apie mokytojus Giesė? Ar jai patikdavo mokykloj?
-  Nu mokyklon ji ėjo, gerai mokinosi. Bet ji buvo tokia savotiška, jeigu jų paklausia mokykloj, ką jin kad  atsakys tiemukai, kaip yra- trumpai ir aiškiai.
- O Šimkūnams kas pirkdavo produktus turguje?
- Jinai pati, Šimkūnienė. Iš Salako atvažiuodavo žydas ir atveždavo tokias storas baronkas-didelius riestainius -  labai skanu. Žydai mani skaite, kad aš Šimkūnų duktė. Tai jau man duodavo geresnes baronkas. Ir Šimkūnas, kai parneši tuos riestainius paima ir -  duchovkėn. Iškaitina taip, kad košė būdavo. Vis dėl švaros.
- . Valgydavo jie gerai, daugiau miestiškai, kaimiškai nebuvo. Jau, kad barščiai kokie tai jau čia labai retai.
- Dažnai gamindavo makaronus. Išverda makaronus, paskiau in tuos makaronus riebala indeda ir kepa, džiuvėsėliais užbarsta ir vėl riebalą ir vėl makaronus ir vėl džiuvėsėliais ir iškepa orkaitėj. Zapekanka vadino.

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine