2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
Paveiksliukas

IN MEMORIAM Romui Pakalniui

Visuomet, kai tenka skaityti IN MEMORIAM, tampa liūdna ir gal šiek tiek nejauku. Prisimeni žmogaus indėlį visuomenei, jo nuopelnus valstybės, kultūros ar mokslo srityse, žinoma, būtinai paskaičiuoji metus, na ir supranti –  dar tikrai galėjo pagyventi. Bet kai išeina gan artimas bendražygis, su kuriuo praleista ne viena darbo valanda, diskutuota įvairiais klausimais, juokauta ir liūdėta, nekyla rankos rašyti atsisveikinimo žodžius. Pagaliau ir iškilus problemai ar kokiam kad ir nereikšmingam klausimui, rodos, imsi ir paskambinsi Romui, o jis tau atsakys neskubria tarsena ką nors išmintingo ar jautraus. Deja… Belieka vartyti jo mokslinius darbus, prisiminti jo veiklą, humoro jausmą, posakius ar tiesiog šiltą žvilgsnį, kuris dar ilgai neišblės iš mūsų atminties.    

Gimęs Utenos apskrities Kirklių kaime, baigęs miškininkystę, Romas Pakalnis visą gyvenimą skyrė krašto gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Dirbdamas Mokslų akademijos Botanikos institute kartu su prof. K. Ėringiu pradėjo naują Kraštovaizdžio ekologijos sritį.

Sovietmečio pabaigoje aktyviai įsijungė į kovą prieš naftos platformą T6 prie Kuršių nerijos. Buvo Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir I Sąjūdžio seimo narys. Aktyvus Lietuvos gamtosaugos ir Lietuvos švietimo koncepcijos bendraautorius. 2000–2008 m. Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys ir pirmininkas.

Jam bebūnant Botanikos instituto direktoriumi, pradėtas leisti mokslinis periodinis žurnalas „Botanica Lituanica“. Verkių rūmų, kuriame buvo įsikūręs Botanikos institutas, restauravimas ir parko tvarkymas buvo jo pilietinė pareiga, išreikšta ir knygoje „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonė“. 2012-2018 m. buvo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku. Netgi sunkiai sirgdamas tyrinėjo pirmąją pasaulyje monografijoje paminėtą Aukštumalos pelkę ir dalyvavo ją atkuriant.

Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų rūpinosi ekologinėmis, kultūros paveldo problemomis, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo veikla.

Lietuva neteko ryškios asmenybės, kuri visu savo gyvenimu paliudijo ištikimybę šalies gamtos, jos kultūrinio ir nekilnojamojo paveldo apsaugai, žmogaus, kuris įkūnijo esminius lietuviškojo identiteto bruožus, pasižymėjo kaip vienas autoritetingiausių Lietuvos paveldosaugininkų.

Nuo 1997 m. Romas  Pakalnis buvo mūsų – Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo –  prezidentas. Net ir sunkiai sirgdamas visus fondo narius telkė prasmingiems Eugenijos Šimkūnaitės  metų minėjimo renginiams ir jos atminimo darbams. Jo tvirta nuostata „Lietuvos šviesuolių ir Lietuvai  svarbių asmenybių atminimas turi būti saugomas“ mums primins ir apie jo paties svarbią ir įsimintiną veiklą.

Gyvenime Romas Pakalnis buvo jautrus, dėmesingas aplinkiniams, be galo mylintis savo kraštą žmogus. Jo širdies platumas buvo nenusakomas – galėjo patarti kiekvienam, jo rūpestis lydėdavo ne vieną, jei kas pasiguosdavo ar pasitardavo su juo.

Romas Pakalnis buvo autoritetingas įvairiais klausimais – rūpinosi paveldu, visuomenės gyvenimo reikalais, buvo aktyvus mūsų visuomenės pilietis – pasisakydavo ir spaudoje, ir televizijoje. Jo visuomeninė veikla itin turtinga: tai ir  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Lietuvos Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos narys, E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas, Uteniškių klubo „Indraja“ valdybos narys, prie Vilniaus miesto tarybos veikiančios Aplinkosaugos komisijos narys, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys, Lietuvos botanikų draugijos narys, Lietuvos kraštovaizdžio ekologų draugijos narys, Valstybinės aplinkos monitoringo programos Priežiūros komisijos narys, pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento pirmininkas. Šios išvardintos pareigos tik darsyk patvirtina begalinę Romo asmenybės erudiciją.

Romo Pakalnio mums labai trūks, bet jo darbai, mintys, nuostatos, netgi posakiai ir šviesus atminimas liks mūsų širdyse. Rašome, nors giliai širdyje dar tikime, kad suskambėjus telefonui  išgirsime sodrų Romo balsą. Deja… Gyvenimas eina toliau. Tikiuosi, kad jo atminimas bus tinkamai pagerbtas ir įamžintas, juo labiau kad jis pats itin rūpinosi iškilių amžininkų atminimu.

Dabar kai pagalvoji, tokių iškilių ir šviesių žmonių, koks buvo Romas Pakalnis retai sutiksi… 

Nuotrauka Jono Danausko.

Šermukšnis