Paveiksliukas

In memoriam Irenai Vaivadienei (1932 – 2019)

Prasidedant  2019 m. kovui prie artimiausiųjų šeimos narių – sūnaus Sauliaus ir vyro, Vilniaus operos ir baleto rūmų statytojo Prano Vaivados, – senosiose Vilniaus Saulės kapinėse amžinam poilsiui atgulė Irena Vaivadienė. Mūsų Irena, su kuria Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo kolektyvas  daug metų bendravo, kūrė, organizavo, vykdė veiklą.

Telšiuose 1932 metais inteligentų šeimoje gimusiai Irenai Nakutytei teko visa  Lietuvos gyvenimo virsmų našta. Baigiantis II Pasauliniam karui ji atsidūrė Vidurio Europoje, ten neteko savo tėvo ir tik gyvenimo keliui baigiantis pagaliau surado savo tėvo kapą Čekijos Respublikoje. Gyventi teko net nežinant, kur yra tėvo kapas. Užtat Saulės kapinėse ji turėjo kitą kapą, kuriame buvo palaidotas tragiškai žuvęs sūnus Saulius, nuskendęs Neryje, kai 1975 m. upėje negrabiai sumontuotas pontoninis pėsčiųjų tiltas sugriuvo. Su juo nuskendo ir Irenos laimingos šeimos svajonės, o po kelerių metų sustojo ir vyro širdis.

Liko gyvenimas visuomenei, operos lankymas, atsiradusi bendrystė su kita nuolatine operos lankytoja ir daugelio  įžymių solistų balso ir sveikatos globotoja habilituota daktare Eugenija Šimkūnaite. Liko ir nuolatinis rūpinimasis artimųjų kapo priežiūra, vandens nešiojimas stačiame šlaite esančio kapo gėlių priežiūrai. Jai viskas turėjo būti rūpestingai sutvarkyta ir privalu atrodyti ne bet kaip. Kai 1996 m. Eugenija Šimkūnaitė sugrįžo Amžinybėn ir amžinam poilsiui atgulė Tauragnų kapinėse (Utenos r.), o  jos bičiuliai nusprendė įkurti Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą, Irena Vaivadienė ėmėsi tvarkyti fondo finansinius reikalus. Tvarkė labai atsakingai, sąžiningai ir turimos kuklios lėšos buvo pagrįstai panaudotos memorialinio Eugenijos Šimkūnaitės muziejaus įrengimui ir išlaikymui, knygų leidybai. Irena noriai ir entuziastingai pasakodavo muziejaus lankytojams apie daktarę, linksmus ir nuotykingus judviejų draugystės nutikimus. Pasakodavo mokytojams, moksleiviams, farmacininkams ir tai buvo jos ryšio su besikeičiančia visuomene vaisingas palaikymo kelias. Dar vienas Irenos pomėgis – kelionės po Lietuvą su fondo bendraminčiais po Aukštaitijos apylinkes, į Tauragnus, Salaką, po Dzūkų kalvyną ir į kitas Irenos mėgstamas vietas.

Pažinome Ireną kaip šviesią, geranorišką, linkusią visiems padėti asmenybę. Žavėjo jos polinkis menui ir artistinis talentas. Su didele nostalgija iki pat gyvenimo pabaigos ji minėjo sukurtus vaidmenis Telšių liaudies  teatre. Labai mėgusi tvarką, uoliai vykdžiusi pareigas liko mums pavyzdžiu. Jos subtilus humoras, skardus juokas, mokėjimas bendrauti, nuoširdi šypsena sušildė mūsų gyvenimus. Ji liko neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis.

Ilsėkis ramybėje, Irena, –  mes, čia likusieji, tęsime kartu mūsų kitados pradėtus bendrus ir kilnius darbus.

Kol saulė dangumi virš miško rieda,
Kol saugo atmintis – tol pasiliksit
Po baltu baltu žiedu… (Petras Panavas)

 

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo kolektyvas

Šermukšnis