Šį pavasarį mus pasiekė svarbus įvykis – pasirodė nauja Eugenijos Šimkūnaitės knyga „Žalkčių karalius/Kiaunius“ (Utena, 2025). Ji buvo pristatyta Audiosensorinėje bibliotekoje Vilniuje, minint autorės gimtadienį.

Tai paskutinis Eugenijos Šimkūnaitės archyvinio rankraštinio palikimo kūrinys, dabar prieinamas skaitytojams. Knygoje patrauklia forma nagrinėjama amžina gėrio ir blogio kova, žmogaus laimės paieškos. Įdėmus skaitytojas joje atras sąsajų su šiandienos pasaulio sumaištimi, viltimi ir lūkesčiais.

Renginio vedėja, etnologė Gražina Kadžytė, pristatydama knygą, nukėlė klausytojus į mistiškus Luodžio ežero pakrantės takus, kur, kaip ir pasakų laikais, paprasti žmonės kovoja su sunkumais ir priešiškomis jėgomis. Tačiau saliečiai, gyvenantys saloje, žmonėms gali pasirodyti tik žalčių pavidalu, o tai kelia pavojų, nes žmonės jau pamiršę juos ir senąsias etikos taisykles: „Nemušk žalčio – saulė verks.“

Dėl to tarp salos ir pakrantės gyventojų nutrūkę bet kokie ryšiai, išskyrus vieną – Žalčių karaliaus pasiaukojimą. Jis kaskart stoja ginti savo mylimos žemės nuo priešų, nors kariai jau nebemoka jo šauktis. Be to, kas šimtą metų jam suteikiamos trys dienos, per kurias jis gali ieškoti nuotakos. Jei atsirastų moteris, pasirengusi jam pasižadėti, kartu jie galėtų atkurti prarastą dviejų pasaulių ryšį.

Šiai knygai ypatingą nuotaiką suteikia Gabijos Adelės Mandeikaitės subtiliai atliktos iliustracijos. Jos ne tik vizualiai papildo pasakojimą, bet ir padeda atskleisti knygos mistišką, senųjų legendų persmelktą pasaulį.