Ypatingos česnako gydomosios galios

Valgomasis česnakas – (lot. Allium sativum) – tai vaistinis ir prieskoninis augalas, kuris priklauso amarilinių (Amaryllidaceae) šeimai. Šio augalo gentis – česnakų (Allium), jis kilęs iš Azijos (vidurinės Azijos dalies). Tai nuo seno žinomas augalas. Jis buvo plačiai panaudojamas Graikijoje, Romoje bei senovės Egipte. Šiais laikais šis augalas paplitęs beveik visame pasaulyje, labai plačiai panaudojamas ir tradicinėje medicinoje, ir kulinarijoje, ir kitose srityse.

Valgomasis česnakas yra daugiametis augalas. Jo lapai – plokščios linijinės formos. Tai tiesų stiebą turintis žolinis augalas. Stiebas gali užaugti daugiau nei pusės metro aukščio. Jo žiedai yra smulkūs, sudaro skėtinius žiedynus. Šiuose skėtiniuose žiedynuose susiformuoja pumpurai, kurie nepražysta (tai gana specifinis česnako požymis). Valgomasis česnakas nesuformuoja sėklų, o jo svogūnėlis yra padengtas baltu dangalu ir gali būti sudarytas iš kelių ar net kelių dešimčių skilčių.

Valgomasis česnakas pasižymi ypatingai turtinga chemine sudėtimi. Gydymui naudojami jo svogūnėliai, gali būti panaudojami ir lapai. Česnako skiltelėse yra baltymų, angliavandenių, įvairių naudingų eterinių aliejų, ląstelienos, vandens. Ypač svarbūs ir išskirtiniai yra fitoncidai, pasižymintys antibakterinėmis, antiparazitinėmis, antigrybelinėmis ir antivirusinėmis savybėmis. Šiomis medžiagomis augalas apsisaugo nuo įvairių kenkėjų. Iš česnako išskiriami natūralūs antibiotikai, sudėtyje esantis alicinas pasižymi bakterijas naikinančiu poveikiu. Taip pat česnakuose gausu mineralinių medžiagų (kalcio, kalio, geležies, magnio, jodo ir kitų), vitaminų (vyrauja B grupė ir vitaminai A, C, D, PP). Sudėtyje galima rasti ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, naudingų sveikatai.

Valgomasis česnakas dėl savo pikantiško skonio labai populiarus kulinarijoje. Taip pat gali būti panaudojamas veterinarijoje, kaip trąša sodininkystėje. Tačiau pačios svarbiausios yra jo gydomosios savybės, žinomos jau nuo senų senovės.

Ne paslaptis, kad česnakai pasižymi tūkstančiu ir viena puikia savybe. Svarbiausios jų – jo antivirusinis, antigrybelinis, antibakterinis ir antiparazitinis poveikiai. Teigiama, kad česnakas padeda apsisaugoti nuo ligų ir greičiau pasveikti, padėti atsikratyti sveikatai žalingų žarnyno parazitų. Atlikta daugybė tokį naudingą poveikį įrodančių tyrimų. Žinomi ir kiti česnako sukeliami poveikiai, pavyzdžiui, jis mažina kraujo spaudimą, plečia kraujagysles, sulėtina širdies ritmą, veikia kraujo krešėjimo savybes (sumažina kraujo krešumą). Vartojant česnaką pagerėja šlapimo išsiskyrimas ir virškinimo funkcija, atsitraukia įvairios infekcinės kilmės ligos.

Dabar česnakas gali būti vartojamas įvairiomis formomis: šviežias, džiovintas ir granuliuotas, gali būti ruošiamos jo košelės ir užpilai, tinktūros, ištraukos, klizmos, inhaliacijos. Šios skirtingos formos vartojamos išoriškai ir į vidų. Bet kurioje vaistinėje ar tokiomis prekėmis prekiaujančioje parduotuvėje nesunkiai galima įsigyti jau paruoštų maisto papildų (pavyzdžiui, kapsulėmis, tabletėmis) – jie ypač populiarūs siekiant stiprinti imunitetą. Išoriškai vartojamas česnakas skatina negyjančių žaizdų gijimą, nes turi regeneruojančių ir įvairių ligų sukėlėjus naikinančių savybių. Iš česnakų gali būti pagaminami įvairūs tepalai, kuriais gydomos nuospaudos ar karpos.

Česnakas rekomenduojamas sergant kraujotakos, virškinimo ir šlapimo sistemos ligomis. Svarbu žinoti, kad į vidų vartoti česnaką ir įvairias jo farmacines formas gydymo tikslais reikėtų tik gydytojui ar vaistininkui leidus, nes jis turi daug biologiškai aktyvių medžiagų, todėl kartais gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.

Literatūros šaltiniai:
Majewski M. Allium sativum: facts and myths regarding human health. Rocz Panstw Zakl Hig. 2014;65(1):1-8.
Iram GullEmail author, Mariam Saeed, Halima Shaukat, Shahbaz M Aslam, Zahoor Qadir Samra and Amin M Athar. Inhibitory effect of Allium sativum and Zingiber officinale extracts on clinically important drug resistant pathogenic bacteria. Annals of Clinical Microbiology and Antimicrobials201211:8
G. Gibiezaite. Maisto papildų, kurių sudėtyje yra valgomųjų česnakų (Allium sativum l.) miltelių, cheminės sudėties tyrimas taikant efektyviosios skysčių chromatografijos (esc) metodą. Kaunas, 2017.
Singh Papu et al. Medicinal values of Garlic ( Allium sativum L . ) in Human Life : An Overview. 2014.
Nuotrauka iš Naturistaalfonso.com

Didžioji varnalėša (lot. Arctium lappa) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Tai – dvimetis žolinis augalas, labai plačiai paplitęs Lietuvoje, Europoje ir Azijoje. Šis augalas turi itin daug sinonimų, pavyzdžiui: bajoržolė, godlapis, kibis, pakeleivis, sagutis, varnalėšis, velniadagis.

Augalo apibūdinimas

Šis žolinis augalas pasiekia net iki 2 metrų aukštį. Varnalėšos lapai dideli, širdiški, karpyti, išsidėstę vienas priešais kitą (priešiniai), turi ilgus lapkočius. Žiedai yra rožiniai graižai, susitelkę žiedynuose. Didžioji varnalėša žydi antroje vasaros pusėje (liepos ir rugpjūčio mėnesiais). Mėgsta augti palaukėse ir pakelėse, Lietuvoje labai dažnai sutinkama, nes auga net ir pačiuose skurdžiausiuose dirvožemiuose.

Didžioji varnalėša ypač populiari kaip vaistinis augalas lietuvių ir kitų šalių liaudies medicinoje. Jau šimtus metų tikima, kad ji turi šlapimą varančių (diuretinių), kraują valančių savybių. Labai ilgai varnalėša vartojama įvairių odos ligų gydymui (egzemoms, psoriazei). Naujausiais tyrimais įrodyta, kad didžioji varnalėša gali padėti nuo vėžinių susirgimų – padeda kovoti su vėžinių ląstelių augimu, skatina jų susinaikinimą.

Šaknų iškasimas ir paruošimas

Vaistams tinkamos varnalėšos šaknys ir sėklos. Medicinoje naudojama vaistinė augalinė žaliava yra dvimečio augalo šaknys. Jos kasamos anksti pavasarį (pavyzdžiui, balandžio mėnesį) arba rudenį. Iškastos šaknys nuvalomos, nuplaunamos ir supjaustomos maždaug 10 ar 15 cm ilgio gabaliukais. Džiovinti reikia gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje (45-50 °C temperatūroje). Šviežia  šaknis savo sudėtyje turi daug gleivių ir yra lipni, o gerai išdžiovintos šaknys yra  pilkai rusvos spalvos, silpnoko kvapo ir šiek tiek salstelėjusio skonio.

Varnalėšos šaknų nuoviras ir jo vartojimas

1 valgomasis šaukštas gerai išdžiovintų ir tinkamai susmulkintų varnalėšų šaknų užpilamas 2 stiklinėmis vandens. Toks užpilas palaikomas maždaug 2 val., po to vieną valandą jį reikia pavirinti, o pavirinus – nukošti. Tokio nuoviro geriama po vieną stiklinę 2 – 3 kartus per parą.

Nuoviro poveikis

Tinkamai paruoštas šaknų nuoviras pasižymi šlapimą varančiu ir priešuždegiminiu poveikiu. Jis taip pat gali laisvinti vidurius, skatinti prakaitavimą ir didinti tulžies išsiskyrimą. Skalaujant burnos ertmę galima pagreitinti burnos gleivinės opų užgijimą.

Taip pat žinoma, kad varnalėšų aliejus vartojamas įvairiems odos susirgimams gydyti: egzemoms, jaunatviniams spuogams ir pūliniams dariniams. Liaudies medicinoje aliejus nuo seno naudojamas plaukams stiprinti, jų slinkimui mažinti. Galbūt ši sąsaja atsirado dėl to, kad vidinė lapų pusė ir pats augalas, jo žiedynai yra pasidengę gausiais pūkeliais.

Azijoje ir Europoje (pavyzdžiui, Viduržemio šalyse) šio augalo šaknys plačiai vartojamos kaip maisto produktas ir yra svarbi tradicinės kulinarijos dalis.

Literatūros šaltiniai:

• Fabricia S Predes,corresponding author1 Ana LTG Ruiz,2 João E Carvalho,2 Mary A Foglio,1 and Heidi Dolder1, Antioxidative and in vitro antiproliferative activity of Arctium lappa root extracts; BMC Complement Altern Med. 2011; 11: 25.
• Fereshteh Ghafari,1 Mohammad Reza Rajabi,2 Tahereh Mazoochi,1 Mohsen Taghizadeh,3 Hossein Nikzad,4 Mohammad Ali Atlasi,1 and Aliakbar Taherian4; Comparing Apoptosis and Necrosis Effects of Arctium Lappa Root Extract and Doxorubicin on MCF7 and MDA-MB-231 Cell Lines; Asian Pac J Cancer Prev. 2017; 18(3): 795–802.
• Maghsoumi-Norouzabad L1, Alipoor B2, Abed R1, Eftekhar Sadat B3, Mesgari-Abbasi M4, Asghari Jafarabadi M5.; Effects of Arctium lappa L. (Burdock) root tea on inflammatory status and oxidative stress in patients with knee osteoarthritis.; Int J Rheum Dis. 2016 Mar;19(3):255-61. doi: 10.1111/1756-185X.12477. Epub 2014 Oct 28.
• “Arctium lappa”. Germplasm Resources Information Network (GRIN). Agricultural Research Service (ARS), United States Department of Agriculture (USDA). Retrieved 2017-12-15.
• Ragažinskienė O., Rimkienė S., Sasnauskas V. Vaistinių augalų enciklopedija. – Kaunas, 2005.
• Farmakopėjos straipsnių rinkinys. – Kaunas. 2001, 2002.
• Gudžinskas Z., J. Balvočiūtė. Lietuvos vaistiniai augalai. – Kaunas, 2007.
• Butkus V., Jaskonis J., Urbonas V., Červokas V. Mažieji miško turtai. – Vilnius, 1987.
• Nuotrauka – http://www.purplesage.org.uk/profiles/burdock.htm

Siauralapis gaurometis – (lotyniškai Epilobium angustifolium, angliškai Fireweed, vokiškai Schmalblättriges Weidenröschen, rusiškai – Иван-чай) – augalas, priklausantis nakvišinių (Onagraceae) šeimai, ožkarožių (Epilobium) genčiai. Tai yra daugiametis augalas, užaugantis net iki pusantro, o kartais net dviejų metro aukščio. Siauralapis gaurometis yra žolinis augalas, kurio stiebas – paprastas, o viršuje gali būti šiek tiek šakotas. Šio žolinio augalo žiedai yra iki 3 cm skersmens, netaisyklingi, kekiniai. Žiedų vainiklapiai yra šviežiai rožinės – violetinės  – purpurinės spalvos, o vaisius – nuo 4-5 iki 9-10 cm ilgio. Sėklos smulkios, pailgos formos, turi baltos spalvos skristukus, kurie padeda joms gerai išplisti.

Šis žolinis augalas žydi vasarą (birželio – rugsėjo mėn), sėklos subręsta rugpjūčio – spalio mėnesiais. Augalas dauginasi dviem būdais – sėklomis ir šakniastiebiais.

Siauralapis gaurometis auga įvairiose vietose – skynimuose, miškuose, kirtimuose. Atvirose vietose šie daugiamečiai žoliniai augalai sudaro gana didelius sąžalynus, o retesniuose miškuose gali augti pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Šis vaistinis augalas paplitęs visoje Lietuvoje, bet daugiausiai aptinkama pietinėje ir rytinėje šalies dalyse, mėgsta sausesnį dirvožemį. Lietuvoje ypač paplitęs ir geriau žinomas pavadinimas yra „ožkarožė“.

Vaistinė augalinė žaliava – gauromečių lapai arba žolė. Gauromečių lapai arba žolė, šakniastiebiai, skirti vaistams arba maistui, renkami iki pagrindinės vasaros šventės – Joninių, kai šie augalai pražysta gražia purpurine spalva. Vaistinėje augalinėje žaliavoje yra apie 10-20 % įvairių rauginių medžiagų, vidutiniškai 15 % gleivių, apie 150 mg% vitamino C, taip pat randama nemažai flavonoidų. Vaistiniame augale taip pat aptinkama pektinų, karotino, mineralinių medžiagų, vitamino A ir kitų biologiškai aktyvių mediagų. Teigiama, kad šioje vaistinėje augalinėje žaliavoje yra iki 6-7 kartų daugiau vitamino C nei citrinose. Iš stiebų gaunamo grubaus pluošto galima pinti virves.

Šis vaistinis augalas labai populiarus liaudies medicinoje. Jis pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, todėl labai tinka virškinamojo trakto uždegiminiams procesams slopinti, pavyzdžiui, gali būti vartojamas kaip pagalbinė priemonė gydant skrandžio opą, gastritą, įvairius enteritus, kolitą. Vaistinė augalinė žaliava dažniausiai vartojama būtent šiuo tikslu.

Vaistinis augalas turi nemažai geležies, todėl yra tinkamas mažakraujystės (anemijos) gydymui. Teigiama, kad pastebimai gerina kraujo sudėtį, plaukų būklę, ypač tinka blogos sveikatos ir nusilpusiems pacientams, tačiau tokiam poveikiui pasiekti reikia ilgesnio ir reguliaraus vaistinio augalo vartojimo. Įrodytas ir imuninę sistemą stimuliuojantis (moduliuojantis) poveikis.

Siauralapis gaurometis pasižymi nervų sistemą raminančiu, gerai išreikštu ir jau tyrimais įrodytu antidepresiniu poveikiais. Galima gerti kaip raminančią arbatą prieš miegą. Vaistinė augalinė žaliava apibūdinama kaip skausmą slopinanti, miegą gerinanti arbata – geriant vaistinio augalo arbatą kelis kartus per dieną toks poveikis pasireiškia geriausiai. Vaistinio augalo lapai vartojami kaip žaliosios arbatos pakaitalas, tačiau pasižymi tuo, kad savo sudėtyje neturi kofeino, todėl tinka žmonėms su padidėjusiu kraujo spaudimu ar tiesiog negalintiems vartoti organizmą stimuliuojančių medžiagų.  Jauni lapai ir stiebai yra valgomi, puikiai tinka salotoms, mišrainėms, sriuboms, maisto puošybai.

Vienas iš naudingiausių poveikių, kuriam tirti labai aktyviai atliekami įvairūs tyrimai, yra piktybinių ląstelių augimo slopinimas. Kai kuriose Europos šalyse šis vaistinis augalas pripažintas kaip ypač tinkamas prostatos ligoms gydyti. Teigiama, kad augalas, priešingai nei chemoterapinis vėžio gydymas, visai nekenkia organizmui ir nėra toksiškas (priešingai, pasižymi toksinus sujunčiančiu veikimu), kol kas negauta duomenų apie jokius šalutinis poveikius. Siauralapis gaurometis pasižymi antiproliferaciniu poveikiu, kuris jau įrodytas klinikiniais tyrimais, todėl padeda išvengti auglių. Tai suteikia daug vilčių vėžio tyrimus atliekantiems mokslininkams. Teigiama, kad šis vaistinis augalas ypač tinkamas vyrams, nes gali būti vartojamas prostatito profilaktikai ir gydymui, pasižymi potenciją gerinančiu poveikiu, bendrai gerina vyrišką sveikatą. Nors vaistinis augalas atrodo tikrai labai saugus vartoti, būtina pasitarti su gydytoju.

Keletas literatūroje nurodomų receptų su šiuo vaistiniu augalu:

Sergant skrandžio opalige
•  Vieną valgomąjį šaukštą susmulkintos džiovintos žolės užpilti stikline (250 ml – 300 ml) verdančio vandens. Po vienos valandos nukošti. Gerti po maždaug 100 ml 3 kartus per parą po valgio.

Gauromečio lapų kompresas skaudančiai vietai
•  Saują šviežių siauralapio gauromečio švariai nuplautų lapų reikia užpilti stikline (200 ml – 250 ml) verdančio vandens ir tuoj pat nusunkti. Gautą košelę sukrėsti į drobinį maišelį, uždėti ant skaudančios vietos ir gerai pridengti. Kompresą reikėtų keisti kas 2- 3val, kol skausmas sumažės arba visiškai praeis.

Pastaba: gydantis vaistiniais augalais rekomenduojame  konsultuotis su gydytoju.

Literatūros šaltiniai:

• Anti-proliferative effect on a prostatic epithelial cell line (PZ-HPV-7) by Epilobium angustifolium L., A Vitalone, F Bordi, C Baldazzi, G Mazzanti, L Saso… – Il Farmaco, 2001 – Elsevier.
• Magnitude and timing of inbreeding depression in a diploid population of Epilobium angustifolium (Onagraceae), BC Husband, DW Schemske – Heredity, 1995 – nature.com
• Immunomodulatory activity of oenothein B isolated from Epilobium angustifolium, IA Schepetkin, LN Kirpotina, L Jakiw… – The Journal of …, 2009 – Am Assoc Immnol
• Effect of Epilobium angustifolium L. extracts and polyphenols on cell proliferation and neutral endopeptidase activity in selected cell lines, A Kiss, J Kowalski, MF Melzig – Die Pharmazie-An International …, 2006 – ingentaconnect.com
• Extracts of various species of Epilobium inhibit proliferation of humanprostate cells, A Vitalone, M Guizzetti, LG Costa… – Journal of pharmacy and …, 2003 – researchgate.net
• Internetinis šaltinis: http://onko-stop.lt/index.php/lt/straipsniai/siauralapis-gaurometis-siauralape-ozkaroze/
• Internetinis šaltinis: http://www.vaistiniai.augalai.info/gaurometis-siauralapis-chamaerion-angustifolium.html

Nuotraukos šaltinis.

Šiomis dienomis labai daug suaugusiųjų ir vaikų jau puikiai žino, kas yra alergija. O atrodo, anksčiau tai buvo vienas rečiausių sveikatos sutrikimų, arba tiesiog, kaip dabar senoliai sako – išgalvotos ligos. Kitas klausimas – galbūt žmonės anksčiau tokius sutrikimus ignoruodavo? Šiais laikais komfortas yra vienas svarbiausių kokybiško gyvenimo kriterijų, o gera sveikata pripažįstama kaip labai svarbi žmogiškojo komforto dalis.

Teigiama, kad vaistai, padedantys kovoti su įvairių alergijų simptomais, tiesiog šluojami iš vaistinių lentynų. Anksčiau šie vaistai populiaresni buvo augalų žydėjimo metu, o dabar, kaip teigia vaistininkai, tokių preparatų pacientai ieško ištisus metus. Tačiau, kaip žinia, gali padėti ne tik vaistai, bet ir vaistiniai augalai.

Ypatingai daug rūpesčių sukelia vaikų iki vienerių metų amžiaus, tiksliau, kūdikių, alergijos. Labai rimtą ir naudingą pagalbą gali suteikti žolelių vonios. Žinoma, kad jos veiksmingos ir vyresniems vaikams bei suaugusiems, tačiau kūdikiams tai gali būti bene vienintelė išeitis kovoje su baimę ir jaunų tėvelių paniką keliančiomis alergijomis.

Teigiama, kad vaistažolių vonios turi reikšmingą raminantį poveikį, todėl gali apsaugoti nervinę sistemą nuo alergijų sukeliamų pažeidimų. Rekomenduojama pirmiausiai išmėginti atskirų vaistinių augalų voneles, o tik vėliau naudoti jų mišinius, nes bet kuri iš sudedamųjų dalių jaunai ir jautriai odelei gali netikti. Be to, reikėtų nepamiršti, kad kiekvieną kartą prieš mėginant kokią nors gydomąją vonelę, būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Sužinoti, ar gydomoji vaistažolių vonia tinka alergizuotai odai labai paprastai. Pirmiausiai reikia pasiruošti tų vaistinių augalų nuovirą ir juo suvilgyti švarų vatos tamponą. Nuoviru suvilgytu tamponu reikia atsargiai patepti nedidelius alergijos paveiktos ir alergijos nepaveiktos, sveikos odos plotelius. Praėjus kelioms minutėms reikia stebėti, kas įvyko. Jei alergijos paveiktas odos plotelis po patepimo atrodo tik prasčiau, nei buvo prieš tai (pavyzdžiui, paraudo, padaugėjo ir paryškėjo išbėrimai, pradėjo ją perštėti), o sveikas odos plotelis panašus į paveiktą alergijos – tuomet šių vaistažolių nuoviras odai netinka ir ji yra jautri tam vaistiniam augalui. Jei odai tas nuoviras suteikė raminantįjį poveikį, tuomet tos vaistažolės gydomosoms vonioms tinka.

Vienos gydomosios vaistažolių vonios teigiamam poveikiu pasiekti neužteks. Jomis reikėtų mėgautis kas dvi dienas, ir tai daryti bent 8 – 10 kartų – toks gydymo kursas būtų neabejotinai veiksmingas. Gali būti, kad po kelių vonių nebus teigiamo poveikio, tuomet patartina pamėginti pakeisti vaistinį augalą, naudojamą gydomosiosm vonioms. Žinoma, kad alergijos pasireiškimo pradžioje labiausiai gydomosioms vonioms tinka ąžuolo žievė, mairūnas, ramunėlės, kiaulpienės ir varnalėšos. Norint naudoti mišinius patariama nenaudoti daugiau nei 5 vaistinių augalų, nes kiekvienam jų būdingas tam tikras poveikis, kurį gali slopinti arba stiprinti kitame vaistiniame augale esančios biologiškai aktyvios medžiagos.

Keletas gydomųjų vonių variantų:

• Triskiautis lakišius nuo seno žinomas kaip veiksmingai su alergijomis kovoti padedantis vaistinis augalas. 3 (kūdikiams) – 6 (vaikams, suaugusiems) šaukštus triskiaučio lakišiaus reikia užpilti 500 ml verdančio vandens ir palaikyti 15 minučių. Šį nuovirą reikia supilti į vonią ir tiesiog mėgautis maudynių teikiamais malonumais.
• Kitai labai veiksmingai gydomajai voniai gali būti naudojamas lakišiaus žolės, ąžuolo žievės ir ramunėlių žiedų mišinys. Reikia paimti po 1-2 šaukštus kiekvienos vaistinės augalinės žaliavos, užpilti šį mišinį šaltu vandeniu ir palaikyti 12 valandų. Po to šį ekstraktą reikia užvirinti ir nukošus paruošti gydomąją vonią santykiu 1:10 (1 litras nuoviro pilamas į 12 litrų vandens). Gydomoji vonia ypač veikminga esant egzemoms, dermatitams ir įvairios kilmės bėrimams.
• Taip pat gydomosioms vonioms tinka raudonėlis, jonažolės, ugniažolės, tačiau, kaip jau minėta, būtina patikrinti odos jautrumą šiems vaistiniams augalams, nes jie tinka ne kiekvienai odai.

Svarbiausia – sveikata! O didžiausias sveikatos šaltinis yra gamta.

 

Rūtelė Žemaitytė

Hidrolatas – tai distiliuotas gėlių vanduo. Jis gaunamas įvairius naudingus vaistinius augalus distiliuojant vandens garais arba pačiu vandeniu, atliekant šį procesą specialiuose variniuose induose. Kaitros veikiami garai kyla viršun ir, atšaldyti, vėl iškrinta vandeniu. Žinoma, kad hidrolatas yra antrinis eterinių aliejų gamybos produktas, tačiau šis gėlių vanduo taip pat pasižymi puikiomis savybėmis. Juose yra šiek tiek ir paties eterinio aliejaus, be to, daugiau medžiagų, kurios tirpsta vandenyje (tuo tarpu eteriniuose aliejuose jų aptinkama tik pėdsakai).

Distiliuojant pelkinės vingiorykštės vaistinę augalinę žaliavą, hidrolatas prisotinamas įvairiomis naudingomis šio augalo medžiagomis: eteriniais aliejais, vandenyje tirpiais flavonoidais ir organinėmis rūgštimis. Išsaugomos gydomosios augalo savybės. Hidrolatas gali būti panaudojamas labai įvairiai: kaip kosmetikos priemonė (puikus gaivinamasis odos tonikas/losjonas), gali būti panaudojamas inhaliacijoms ir voniomis, juo galima netgi kvėpintis, todėl gėlių vanduo puikiai tinka ir aromaterapijai. Hidrolatų panaudojimas gali priklausyti nuo jų gamybai naudojamos vaistinės augalinės žaliavos. Pavyzdžiui, čiobrelių hidrolatas puikiai tinka inhaliacijoms, ramunėlių hidrolatas – vonioms, gydant uždegimines odos ligas, o pelkinių vingiorykčių hidrolatas gali būti naudojamas ir inhaliacijoms, ir kaip tonikas, ir kaip kvapioji priemonė. Hidrolatą galima purkšti tiesiai ant odos, jis neįtikėtinai gerai ją drėkina, saugo nuo įvairiausių alerginių reakcijų ir aplinkos poveikio. Teigiama, kad hidrolatas sugeba atgaivinti net pačią sausiausią odą, kai nepadeda net ir patys brangiausi ar labiausiai vartotojų išgirti kremai.

Šiuo metu hidrolatai tampa ypatingai populiarūs. Jų kainos natūralios kosmetikos parduotuvėse tikrai nemažos (matyt dėl to, kad puikiai veikia, daug kam tai yra negirdėta naujovė, be to, dar ne daugelis atrado šį puikų užsiėmimą.) Be to, hidrolatai yra pranašesni už vaistinių augalų antpilus ar nuovirus. Pirmiausiai dėl savo stabilumo. Hidrolatų sudėtis gali nepakisti netgi iki 2 metų, tuo tarpu paruoštos arbatos vartoti jau nebetinkamos ir po 2 dienų. Tačiau ne paslaptis, kad pelkinių vingiorykščių (kaip ir kitų vaistinių augalinių žaliavų, pavyzdžiui, levandų, pipirmėčių, medetkų, ramunėlių, erškėtrožių, čiobrelių) hidrolatus visai nesudėtinga pasigaminti namuose. Tereikia susikonstruoti į distiliatorių panašią įrangą ir džiaugtis puikia gydomąja priemone, nes tai šimtu procentų natūralus produktas, be jokių sintetinių ir gyvulinės kilmės priedų.

Pirmiausiai reikia pasiimti gilų puodą. Tada į jį įdėti „paaukštinimą“ – bet kokį karščiui atsparų daiktą, pavyzdžiui, keramikinę plytelę ar stikinį indą (puikiai tinka stiklinė peleninė). Labai svarbu, kad gautas pelkinių vingiorykščių hidrolatas nesiliestų su dugnu – tam ir reikalingas šis paaukštinimas. Tada į puodą reikia priberti pelkinės vingiorykštės vaistinės augalinės žaliavos (geriausia žiedų, nes jie kaupia daugiausiai biologiškai aktyvių medžiagų, bet galima naudoti ir žydinčią žolę). Šią žaliavą reikia užberti geriamuoju arba distiliuotu vandeniu tiek, kad jji būtų apsemiama bent keletu centimetrų.

Tada ant paaukštinimo reikėtų uždėti kitą indą, kuriame rinksis hidrolatas. Jo skersmuo turėtų būti kuo didesnis, o pats indas – neaukštas. Tam puikiai tiktų negilus molinis dubenėlis. Labai svarbu, kad šis indas būtų švarus, nes jame kaupsis distiliavimo produktas.

Puodo kraštus reikia gerai apsukti švariu drėgnu rankšluoščiu ir uždėti indą – dangtį. Labai svarbu, kad kitas indas „distiliatorių“ padarytų kuo sandaresniu. Puikiai tiktų tinkamo skersmens stiklinis troškinimo indas. Labai gerai, kai šis indas stiklinis – tada galima stebėti, kokie procesai vyksta puode.

Tada reikia užkaisti viryklę ir šildyti puodą silpna ugnimi. Ant antrojo indo būtina nuolat dėti ledo. Jam ištirpus vandenį reikia atsargiai išsausinti švaria šluoste ir vėl įdėti naujo ledo. Jis vėsina susidariusius garus ir skatina juos kondensuotis į vandenį bei nusėsti hidrolato pavidalu surinkimo inde.

Labai svarbu stebėti, kaip puode esančiame inde kaupiasi pelkinių vingiorykščių hidrolatas ir ar neišgaravo ant vaistinės augalinės žaliavos užpiltas vanduo. Pelkinių vingiorykščių žolė ar žiedai jokiais būdais negali prisvilti prie puodo dugno. Distiliaciją reikia pabaigti dar tada, kai pelkinės vingiorykštės žaliava, esanti puodo dugne, vis dar yra drėgna. Kuo daugiau įdedama žaliavos ir atvirkščiai, kuo mažiau įpilama vandens, tuo gaunama didesnė hidrolato koncentracija po distiliacijos.

Procesą įvykdžius gerai, hidrolato surinkimo inde bus susikaupę nuostabaus aromato ir daug naudingų savybių turinčio gėlių vandens.

Sveikinu pasigaminus nuostabų ir visiškai natūralų produktą!

Nuotraukoje: spalvinga augalų draugystė

Rūtelė Žemaitytė

Jau trečius metus tiriu pelkinę vingiorykštę. Iš tikrųjų, tai Lietuvoje nedaug žinomas, primirštas augalas. Jį tirti mane paskatino farmakognozijos dėstytojas, mano magistrinio baigiamojo darbo vadovas dr. Deividas Burdulis. Jis teigė, kad augalo sudėtis įdomi ir naudinga. Jį pasirinkau būtent dėl to, kad Lietuvoje šio vaistinio augalo tyrimų atlikta labai mažai. Norėjau įsitikinti, kad vaistinės augalinės žaliavos cheminė sudėtis turtinga, o biologinis poveikis – ryškus, todėl nusprendžiau savo farmacijos studijų magistrinio baigiamojo darbo tema pasirinkti būtent šio žolinio augalo fitocheminius tyrimus.

Pelkinė vingiorykštė (lot. Filipendula ulmaria, angl. Meadowsweet, vok. Echtes Mädesüß) – daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 0,6-1,5 m aukščio, kartais ir daugiau. Trumpai apie išvaizdą, kad būtų galima lengiau atpažinti šį augalą: stiebas stačias, šakotas, turintis violetinį ar tamsiai raudoną atspalvį, gausiai lapuotas. Lapai plunksniški arba kiaušiniški, sodriai žalios spalvos. Gelsvai baltos spalvos smulkūs žiedeliai susitelkę šluotelės pavidalo žiedyne, neapsakomai gardžiai kvepia. Augalas dažnai randamas pamiškėse, pagrioviuose, drėgnose papelkėse, o žydi birželio – liepos mėnesiais. Jis neabejotinai puošia gamtą savo išvaizda ir medaus kvapu.

Įdomi šio augalo istorija. Senovės Graikijoje vingiorykšte buvo šeriami ir gydomi arkliai. Iš ten ir kilo jos pavadinimas (Filipendula), kuris graikų kalboje reiškia – meilę arkliams (gr. filos – meilė, ippos – arklys). Vadinasi, jau graikai žinojo apie puikią augalo maistinę sudėtį bei jo vaistinę naudą.

Viduramžiais ši žolė taip pat nebuvo pamiršta – ją naudodavo midaus gamyboje, kaip skonį suteikiantį augalą.

Būtent pelkinė vingiorykštė yra susijusi su aspirino atsiradimu – 1830 m. iš jos pirmą kartą išskirti dar iki tol neizoliuoti cheminiai junginiai – salicilatai. Kituose šaltiniuose teigiama, kad salicilo rūgštis buvo iškirta iš gluosnio žievės keletu metų anksčiau, tačiau tai nebuvo reikšmingas atradimas, nes salicilo rūgštis, vartojama į vidų gryna, sukeldavo sunkių virškinimo trakto komplikacijų ir nebuvo užpatentuota kaip vaistinė medžiaga. Pastebėta, kad šios bioaktyvios medžiagos turi priešuždegiminį poveikį. Visai netrukus ( po 6 metų ) farmacinė kompanija „Bayer“ šių perpektyviųjų salicilatų pagrindu sukūrė acetilsalicilo rūgštį, daugumai žinomą kaip aspiriną. Žodis „aspirin“ yra sudarytas iš a- (pagal acetilo grupę) + -spir- (nuo spiraea vaistinio augalo, būtent pelkinės vingiorykštės) ir -in (pagal vaistų to meto pavadinimo galūnių taisykles). Aspirinas šiuo metu randamas kone kiekvieno gyventojo vaistinėlėje, bet kodėl buvo pamirštas natūralaus jo pirmtako šaltinis? Todėl, kad šiuo metu didesniems natūralaus aspirino pirmtakams išskirti naudojama gluosnių žievė, nes joje salicilatų randama daugiau, nei pelkinės vingiorykštės vaistinėje augalinėje žaliavoje. Pavyzdžiui, baltojo gluosnio žievė yra dabartinė augalinė “Bayer” aspirino gamybos žaliava.
Vaistinė augalinė žaliava – vingiorykštės žolė, žiedai. Bet nesudėtinga birželio – liepos mėnesiais pasirinkti iki 20 cm augalo stiebų viršūnėlių kartu su žiedais. Šią kvepiančią vaistinę augalinę žaliavą galima susidžiovinti namų sąlygomis nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje palėpėje ar kambaryje, būtinai tamsoje ir nuo kenkėjų apsaugotoje vietoje.

Pelkinė vingiorykštė gali būti naudojama daugeliui tikslų: kaip natūralus aspirinas (dėl salicilatų), virškinimo sistemos ligoms gydyti (dėl rauginių medžiagų ir flavonoidų), odos ligoms gydyti (dėl rauginių medžiagų ir flavonoidų). Šiuo metu plačiai tiriamas šio augalo priešvėžinis aktyvumas.

Ir iš tikrųjų, augalas savo chemine sudėtimi tikrai nenusileidžia kitiems ypatingai aukštinamiems vaistiniams augalams. Pavyzdžiui, flavonoidų randama net iki 3,5 %., vitamino C – net 300 %mg, rauginių medžiagų taip pat augalas kaupia nepaprastai daug. Ypač žymus yra vaistinės augalinės žaliavos eksraktų antimikrobinis aktyvumas (prieš stafilokokus, bacilas, enterokokus). Be to, vertinant antiradikalinį aktyvumą ABTS metodu, jis siekia net 95 %, o tai jau yra tikrai nemažai.

Kaip galime pasigaminti vaistinį preparatą namuose? Labai paprastai. Dažniausiai naudojami pelkinės vingiorykštės užpilai: 1 – 2 arbatiniai šaukšteliai vaistinės žaliavos užpilama verdančiu vandeniu ir palaikoma apie 15 min. Geriama 3 kartus per dieną arba dažniau. Pati tokią arbatą pasigaminu ir geriu, kai jaučiu pirmuosius peršalimo simptomus. Arbata labai skani, aromatinga, šiek tiek salstelėjusi, malonios akiai spalvos. Etanolinis ekstraktas gaminamas 1:10, žiedus arba žolę užpilant 70 % etanoliu ir laikant parą vis pamaišant. Būtent tokių ekstraktų sudėtį tyriau savo magistriniam baigiamajam darbui. Geriant jį reikia praskiesti vandeniu bent dešimt kartų, nes skonis tikrai per daug intensyvus ir ekstrakto koncentracija yra per didelė. Toks ekstraktas tinkamas vartoti sergant peršalimo ligomis, (šaukštelį galima įsipilti, pavyzdžiui, į liepžiedžių arbatą), dėl ko nors nerimaujant (tada šaukštelį ekstrakto galima įsipilti į melisų, ramunėlių ar levandų arbatą). Pelkinės vingiorykštės vaistinę augalinę žaliavą galima lygiais santykiais sumaišyti su aviečių lapais ir liepų žiedais – turėsite pačią geriausią arbatą, galinčią padėti peršalus. Etanoliniai ekstraktai ir arbatos tinka sergant virškinimo sutrikimais. Nereikėtų pamiršti, kad šio augalo vartoti negali salicilatams alergiški asmenys.

Džiovintą žydinčią žaliavą galima naudoti ir kaip namų oro gaiviklį. O svaigieji gėrimai, į kuriuos įdėta šios vaistinės žaliavos, teigiama, ne tik labiau svaigina, bet ir įgauna eliksyrinių savybių!

Rūtelė Žemaitytė

Rūtelės Žemaitytės nuotraukos iš Eugenijos Šimkūnaitės minėjimo Vilniuje, Mokslų akademijoje š.m. kovo 12 d.

Krentant paskutinėms žiemos snaigėms ir tirpstant sniego sankaupų likučiams atgyja ne tik gamta, bet ir žmogus. Tačiau po ilgo paties šalčiausio metų laiko jis jaučiasi kiek aptingęs, nusilpęs ir apatiškas. Žiemos metu valgomame maiste yra kur kas mažiau vitaminų ir kitų naudingųjų medžiagų, kurios padeda organizmui išlikti sveikam ir stipriam. Pirmiausiai dėl to, kad valgoma mažiau šviežių vaisių ir daržovių. Verta žinoti, kokie augalai galėtų padėti atsigauti po žiemos pavargusiam kūnui. Naudinga atsiminti keliolika galbūt ir gerai žinomų, tačiau kartais pamirštamų augalų, kurie vertingi gausiu kiekiu vitaminų, mineralų, biologiškai aktyvių medžiagų.

Paprastasis erškėtis – tai vienas vitaminingiausių augalų, dažnai naudojamas maistui vitaminizuoti ir vitamininių ekstraktų gamybai. Vaisiai gali būti vartojami vieni ir kaip mišiniai. Pavyzdys galėtų būti polivitamininės arbatos. Erškėčiai lenkia kitus augalus reikšmingu vitamino C kiekiu.

Juodavaisė gervuogė – mažina nervingumą ir pavargimo, silpnumo jausmą. Toks poveikis pirmiausiai būdingas dėl reikšmingo vitaminų ir flavonoidų kiekio. Iš juodavaisės gervuogės gaminamos arbatos, ekstraktai, taip pat tiesiog valgomos šviežios uogos. Paplito jų kultivavimas privačiuose soduose, nes žmonės kuo toliau tuo labiau vertina šią ne tik gardžią, bet ir visapusiškai naudingą uogą.

Juodavaisė aronija – puikiai tinka mažakraujystės prevencijai ir nesunkios mažakraujystės gydymui, dėl gausaus flavonoidų kiekio stiprina kapiliarų sieneles ir ženkliai padeda organizmui įsisavinti imunitetui svarbų vitaminą C. Pasižymi įvarius skausmus ir kraujo spaudimą mažinančiu poveikiu.

Didžioji dilgėlė – šis ypatingai naudingas augalas nuo seno žinomas kaip kraują stiprinanti priemonė – gali padėti padidinti hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Reikėtų nepamiršti, kad dilgėlė tinka ir odos ligoms gydyti bei nusilpusiems, slenkantiems plaukams skalauti. Dilgėlė labai maistinga, tinka valgiams gaminti, o jos mitybinė vertė neatsilieka nuo ankštinių augalų mitybinės vertės.

Valgomasis krienas – ypatingai naudingas augalas, kuris liaudies medicinoje nuo seno vartojamas skorbutui (būsenai, sukeliamai vitamino C trukumo) ir mažakraujystei gydyti. Valgomasis krienas gerina apetitą. Šį augalą reikėtų vartoti atsakingai, nes didesni kiekiai dirgina gleivines ir netgi gali sukelti skrandžio ar žarnyno uždegimą, todėl žmonėms, sergantiems virškinamojo trakto ligomis, šio augalo vartoti negalima arba reikia vartoti labai atsargiai.

Geltonasis gencijonas – šis vaistinis augalas tinka sutrikus virškinimui ir susirgus anemija. Kadangi sudėtyje yra daug kartumynų, vaistinio augalo žaliava veiksmingai gerina apetitą. Nuo seno žinoma, kad geltonasis genicijonas teigiamai veikia kraujo ląstelių gamybą – pastebėta, kad greičiau atsistato normalus eritrocitų ir leukocitų kiekis, o tai svarbu stipriam ir nuo infekcijų apsaugotam organizmui. Teigiama, kad tai bendrai organizmo būklę gerinantis augalas.

Pavasaris su savimi atneša daug gyvybės, kurios galima ir atsigerti – beržų sula nuostabiai atgaivina, gerina medžiagų apykaitą. Nors paskutiniu metu pasirodė nemažai straipsnių, kad sula nei gydo, nei padeda atsigauti po žiemos pavargusiems organizmams, tačiau šiaip ar taip, didžiąją sulos dalį sudaro grynas ir švarus vanduo, kuris visada bus gyvybės šaltinis!

Literatūros šaltiniai:
Mozafar, A. Plant vitamins: agronomic, physiological, and nutritional aspects.1994
V. Sasnauskas, O. Ragažinskienė, S. Rimkienė „Vaistinių augalų enciklopedija“, Lututė, 2005
Žalieji puslapiai iš VU Botanikos sodo internetinio puslapio.

Rūtelės Žemaitytės hobis – fotografavimas. Siūlome pasigrožėti Rūtelės nuotraukomis.