Paminėtas garsios vaistininkės soc. m. dr. Reginos Žukienės jubiliejus
Gražią vasaros popietę Vilniaus vaistininkai rinkosi paminėti savo kolegės soc. m. dr. Reginos Žukienės iškilaus jubiliejaus. Buvę ilgamečiai bendradarbiai, jau tapę draugais, sveikino Jubiliatę, linkėdami stiprios sveikatos, ilgų gražių ir kūrybingų gyvenimo metų.
Jubiliatė yra parašiusi Lietuvos farmacijos vystymosi istoriją, daugybę straipsnių įvairiomis temomis. Gražią neeilinio gimtadienio dovaną jai įteikė Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus vadovas Tauras Mekas, pasirūpinęs išleisti Jubiliatės atsiminimų knygą Prisiminimai, Kaunas, 2018.
Labai jautrų ir šiltą sveikinimo žodį, sugraudinusį Jubiliatę, tarė jos veiklos laikotarpiu buvęs sveikatos apsaugos ministru, dabar Seimo narys Antanas Vinkus.
Jubiliatė dėkojo šventės organizatoriams, rėmėjams, svečiams, maloniai šypsojosi ir dalinosi ilgo gyvenimo receptais: pozityvus požiūris į pasaulį, santarvė su aplinka, geranoriškumas ir tikėjimas Visagalio globa.
Linkime kolegei Reginai Žukienei dar daug daug šviesių dienų, malonių susitikimų su draugais ir bičiuliais. Laukiame naujų jos kūrinių.
Ilgiausių metų Jubiliatei!
„Pasirūpinkite, kad Jūsų akumuliatorius būtų nuolat pakraunamas neišsenkančios meilės savo Tėvynei, gimtajai trobelei, savo vienintelei žemei ir protėvių kapams <…> Tikėkitės iš bendraminčių, draugų, senelių, tėvų, vaikų ir vaikaičių, bet netikėkite, kad valdžia ką nors gali duoti. Gali duoti tik tas, kuris turi. Linkiu Jums amžiams laisvos Lietuvos!“ – vasario 24 dienos popietę, Vilniaus vaistininkams minint atkurtos nepriklausomos Lietuvos 100-metį, linkėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas Romas Pakalnis.
Šaltą šeštadienio vidurdienį Vilniaus vaistininkai būrėsi į vienoje švenčiausių sostinės vietų, šalia Aušros vartų, įsikūrusį viešbutį „Domus Maria“. Po puošniais, autentiškomis XVIII amžiaus freskomis išdabintais skliautais susirinko būrys Lietuvos vaistininkų: nuo studentų iki nepriklausomos Lietuvos vaistininkystės pagrindus kūrusių mokslininkų. Visi jie minėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį.
Renginį, inicijuotą Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus, Lietuvos vaistininkų gildijos ir Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, pradėjo pastarojo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė. „Į atkurtos Lietuvos šimtmečio šventinių renginių pynę šiandien gražiai įsirašo Vilniaus vaistininkų susibūrimas, aptariantis kaip vystėsi farmacijos mokslas ir praktika per pastaruosius šimtą metų, kokie pokyčiai įvyko šioje srityje ir kam turime būti dėkingi už laimėjimus. Kiekviena mūsų diena geriau ar menkiau pavykusiais darbais rašo farmacijos istoriją, kaip ir sprendimai, keičiantys tiek farmacijos bendruomenės, tiek visuomenės gyvenimą. Per pastarąjį šimtmetį vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo daugiau kaip 2 kartus, anksčiau nepagydomos ligos tapo valdomos, o tai juk ir mūsų –farmacininkų bendruomenės – indėlis. Tarpukario Lietuvos vaistininkų įkvėpimas, pokario nepriteklių kartos kolegų pastangos tarnauti žmogui tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Išsaugokime šiuos idealus“, – svečius sveikino ji.
Sveikinimo žodį Lietuvos vaistininkams išdainavo LR Nacionalinės premijos laureatas Operos ir baleto teatro solistas, profesorius Vladimiras Prudnikovas. Jam akomponavo pianistė Muzikos akademijos profesorė Nijolė Ralytė. Po salės skliautais nuaidėjo didingos melodijos, atitinkančios šventės rimtumą.
Po to žodis buvo perduotas pirmajam susitikimo kalbėtojui – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktoriui doc. Taurui Mekui.
Jis supažindino susirinkusius su Lietuvos vaistininkystės istorija, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos vaistininkais, mokslininkais, sukūrusiais Lietuvos vaistininkystės įstatyminę bazę ir padėjusiais pagrindus moderniajai farmacijai. Jis akcentavo aukštą XIX a. vaistininko statusą visuomenėje ir stebėtiną universalų išsilavinimą. „Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais vaistininko profesija savo statusu prilygo dvasininkui. Tai buvo stebėtinai išsilavinęs žmogus, tikras tautos vedlys, vertybių puoselėtojas. Vaistininkai galėjo išlaikyti ne tik save, bet ir didelę plačią šeimą, tai buvo viena pelningiausių ir gerbiamiausių profesijų“, – pasakojo T. Mekas. Jo paskaita apie farmacijos istoriją Lietuvoje baigėsi nepriklausomos Lietuvos vaistininkystės apžvalga, buvo prisiminti pirmųjų vaistinių savininkai, leidinių autoriai ir įstatymų kūrėjai.
Lektorius atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinis vaistininkas, gaila, bet nei išsilavinimu, nei gebėjimais, nei atsakomybe neprilysta XX a. pradžios vaistininkams. „Šiuolaikiniai vaistininkai tėra pardavėjai, jiems nebūtina išmanyti, kaip padėti žmonėms, ar kaip juos gydyti“, – sakė jis.
Pranešėjui baigus kalbą, buvusios įžymiosios „Gulbės“ vaistinės vedėja Daiva Jenciuvienė įteikė jam istorinę, vaistinėje laikytą ir išsaugotą glazūruotą gulbės formos vazą, ilgai puošusią vaistinės langą. Iškart po šventės „gulbė“ buvo nugabenta į Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų ir jame imta saugoti kaip senosios Lietuvos vaistininkystės paveldas.
Tauro Meko pranešimą renginyje keitė vaistininkas dirbantis Jungtinėje Karalystėje – Anatolijus Kostiukevičius. Šis supažindino svečius su JK vaistų gamybos ir prekybos sistema, pasidalijo profesine patirtimi, organizuojant pacientų aptarnavimą ir konsultuojant sveikatos klausimais. Pasak jo, JK vaistininkai turi kur kas daugiau atsakomybių ir galių, dirbant su pacientais. Jie gali parduoti receptinius vaistus nuo antibiotikų iki morfijaus, pratęsti receptų galiojimą, diagnozuoti kai kurias ligas. Dažnai JK vaistininkams tenka ne tik gydyti žmones, tačiau ir padėti jiems psichologiškai, išklausyti, palaikyti sunkiu gyvenimo etapu, rekomenduoti specialistą.
„Jei valdžia gražintų 1989 m. Lietuvos vaistininko statusą šiuolaikinėje visuomenėje, aš palikčiau Jungtinę Karalystę ir grįžčiau gyventi ir dirbti į Merkinę,“ – savo pranešimą šiais žodžiais pradėjo ir baigė vaistininkas.
Audringais plojimais palydėtas nuo scenos A. Kostiukevičius savo vietą užleido Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkui, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo Prezidentui Romui Pakalniui. Jis pasidalijo savo įžvalgomis apie šiandienius politikus, jų požiūrį į Tėvynę ir atsakomybę Lietuvos tautai. „Turiu tiesiai pasakyti, kad aš nirštu, kai mūsų rinkėjų neapdairumo dėka į valdžią pakliuvę veikėjai visais balsais ir unisonu tvirtina: mūsų mokyklos blogos, mūsų mokytojai niekam tikę, mūsų universitetai žemiau bet kokios kritikos, mūsų urėdai vagys, mūsų saugomos teritorijos visuomenės vystymosi stabdis, mes didžiausi girtuokliai, mūsų valstybės tarnyba sužlugusi… Gerbiami iškilmių dalyviai, jūs kiekvienas žinote šių posakių autorius. Man dėl jų gėda, nes, jeigu jie, tai yra aukščiausia valdžia, iš tikrųjų sako tiesą, nes tai daryti jie yra prisiekę, tada Lietuvos žmonėms reikia kuo skubiau krauti lagaminus ir pirkti šipkartes į Vakarų pasaulį“, – įspėjo jis.
Visą Romo Pakalnio kalbą rasite čia.
Renginio pabaigoje susirinkusius savo griausmingu balsu ir linksmomis dainomis dar džiugino V. Prudnikovas, kuris prisiminė puikiai pažinojęs garsiąją vaistininkę habil. dr. Eugeniją Šimkūnaitę. Ši Vilniaus operos ir baleto teatre net turėjo savo kėdę. Jos garbei jis padainavo porą Piotro Čaikovskio kūrinių, kurie žiniuonei itin patiko.
Renginio metu nepamiršta ir jaunoji vaistininkų karta. Vilniaus Universiteto farmacijos III kurso studentėms padovanota socialinių mokslų daktarės Reginos Stonkutės-Žukienės knyga „Lietuvos farmacija XX amžiuje“, Vilnius, 2005, su autorės autografu.
Prieš nusifotografuodami istorinei nuotraukai, Vilniaus vaistininkai sugiedojo Lietuvos himną ir palinkėjo vieni kitiems dar daug prasmingų darbų, įkvėptos ir atsakingos jaunosios vaistininkų kartos bei, žinoma, sveikatos.
Rasos Linkaitės nuotr.
Žiniuonė buvo ne tik gamtininkė, žolininkė, habil. mokslų daktarė, tačiau ir aktyvi lietuvybės puoselėtoja.
Ne vieną žymų Atgimimo veikėją ji yra pamokiusi ir įkvėpusi meilės Tėvynei.
Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį prisimename, kad gerb. E. Šimkūnaitė pripažinta viena įtakingiausių Lietuvos žmonių.
Ji puikuojasi garbingoje 97 vietoje tarp tokių Lietuvos kūrėjų kaip Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Justinas Marcinkevičius, Vydūnas ir kt.
Kaip ir kiekvienais metais, šiemet Tauragnų kraštui išleistas metų kalendorius. Šį kartą jis parengtas pagal žiniuonės habil. gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės sudarytą gyvūnų horoskopą.
„Visus horoskopinius gyvūnus mūsų protėviai matė ne visai tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Dažnokai ir nemažai savo vaizduotės pridėdavo. Kokius vardus tarė, kokius veidus matė, tokius nuspėdavo ir tą mėnesį gimusius būsiant“, – sakydavo žiniuonė.
Šiame kalendoriuje rasite aprašymus apie kiekvieną mėnesį globojantį gyvūną. Senovės lietuviai tikėjo, kad šiems gyvūnams būdingos savybės atsispindi ir tą mėnesi gimusio žmogaus charakteryje. Kas būsite Jūs? Barsukas, šeškas ar vilkas?
Tauragnų krašto žmonėms kalendorių dovanoja Utenos rajono savivaldybės tarybos narys, Eugenijos Šimkūnaitės paramos fondo rėmėjas Darius Šinkūnas.
Straipsnyje panaudota R. Barausko nuotr.
Maloniai kviečiame į iškilmingą renginį, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.
Siekiant išsaugoti habil. dr. E. Šimkūnaitės rašytinį palikimą renkame jos rašytus receptus. Kam teko gydytis pas garsiąją vaistažolininkę ir turi išsaugoję jos išrašytus receptus, prašome atnešti arba atsiųsti į:
1. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus: Rotušės a. 28, LT-44279, Kaunas
2. Vaistinė „Širdažolė“, Pelesos g. 7, 02115 Vilnius
Eugenijai Šimkūnaitei atminti
Tauragnų kalnai ir kalneliai,
upeliai, šilai, ežerai
išeinančius lydi į kelią-
negrįžusiems skamba varpai.
Tauragnų laukai akmenuoti,
artojų keiksmais suarti,
poetų dainom apdainuoti-
jų duona be galo gardi.
Čia protėviai sėliai tarp girių
iš ąžuolo, uosio, pušies
prie Tauragno amžiną pilį
paliko vaikams ateities.
Jie žemę ant rankų pakėlė,
sušildė ugnim ir delnais,
o žemė pilkų artojėlių
pražydo rugiais ir linais.
Mus lydi tos žemės šaukimas.
Kelionė sunki ir ilga.
Ir žagrės, ir plūgo arimas,
ir jaučio, ir arklio jėga.
Tauragnuose vyšnios pražysta,
tik žydi be galo trumpai.
Prie Tauragno mūsų vaikystė,
jaunystė, senatvė, kapai.
Negrįžusiems skamba varpai.
Trečiokaitės-Žebenkienės tapytas E. Šimkūnaitės portretas
K.Šiaulyčio atvirlaiškis:
Aš, buvęs Jos mokinys ir bičiulis, skiriu savo mokytojai, nuostabiai žiniuonei, anksti atgulusiai į Tauragnų kapines, atsisveikinimo posmus:
Farmacininkų šeimą netektis užklupo nelauktai.
Mums taip skaudu. Dar matėmės, kalbėjom neseniai.
Visur suspėdavai, visur dalyvavai.
Šiandien rami kaip apsnigti laukai.
Ne veltui Tu žiniuone mums visiems buvai.
O baltą žiemą atgulei neatsitiktinai.
Tu išėjai, kad nematytum verkiančių beržų,
Pirmųjų besiskleidžiančių pavasario žiedų.
Todėl ir palikai juos nebylius visus,
Kaip motina rami palieka miegančius vaikus.
Tu juos mylėjai ir glaudei visus.
O kas dabar globos, kai jie pabus?
Kur eisim mes, kai mums pritrūks žinių,
Kas patarimą duos nuo negandų ir nuo ligų?
Labai anksti Tu palikai ir žoles, ir medžius,
Ir darbus nebaigtus, ir mokinius savus.
Pritilo Tavo straipsniai, knygos, užrašai,
Nuščiuvo liaudies medicinos surinkti perlai.
Joks laikas nepajėgs tos išminties ištrint,
Kurią tu sugebėjai mums dalint.
Tu lieki mums kaip aukštas kalnas Tauragnų.
Tau – vien tik dėkingumas, meilė mūs visų.
Kasmet prie kapo sužydės balta vyšnia,
Nes tokią draugę Tu pageidavai turėt šalia.
