Žiniuonė
Gaudom „Švyturius“ kaip deficitą,
Tuos kur randam parašytą,
Biografiją Žiniuonės.
Tepavydi palikuonys
Mums, kurie prie stalo šito,
Kertam dešrą išrūkytą,
Karštą plovą ir salotas.
(Oi, koks stalas šis bagotas!)
Ir gėrimų navatniausių,
(Niekur aš tokių negausiu)
Vis paragina skanauti,
Pilną skrandį praskalauti,
Nes to firminio burnelė
Apetitą baisiai kelia.
Taigi yr ko pavydėti,
Kad mus kviečia pasėdėti,
Ten, kur rodo per ekraną,
Kad matytų kaip gyvena
Mūs Žiniuonė pagarsėjus,
Nors gyvent tik įpusėjus,
Bet išgydžiusi daugybę,
Kurių niekas neišgydė.
Ji garsi kaip Avicena!
Kiek grąžino ji į sceną
Jau prikimusių solistų.
Drąsiai tvirtinti aš drįstu
Be Žiniuonės šios receptų
Opera mūs daug netektų,
Nedainuotų taip gražiai
Ir girdėtųsi „gaidžiai“.
Net Karmen, Kavaradosi
Nekvėpuot laisvai pro nosį,
Be žolelių receptūros
Užkimtų koloratūros.
Šitiek operai padarius gero,
Neapleidžia ji ir kito baro.
Iš jos straipsnių įvairiausių
Informacijos tiek gausiu
Kiek iš šimto vadovėlių,
Spėk naudoti kol nevėlu.
Visi žinome gerai,
Kad žolelių nuovirai
Gydo, stiprina mūs kūną,
Kurs jau apnešiotas būna,
Sukalkėjęs, kaip skulptūra.
Nepadės akupunktūra.
O žolytės – momentaliai –
Juda pirštai, lankstos keliai.
Jei kas kepenis pragėrė,
Bet laiku žolyčių stvėrė,
Turi vėl sveikatą gerą
Ir toliau linksmai sau geria.
Kas mylėt per daug priprato
Ir patsai vėlai suprato,
Kad prarado galimybę
Tęst pasaulyje gyvybę,
Prašo gydyt, nors po laiko,
Žada neprarasti saiko.
O kas jaučia meilės stygių –
Partnerių neranda lygių,
Prašo „liubčiko“ stipraus,
Gal su juo ką nors pritrauks.
Arba senas sutuoktinis
Prie jaunos prisikabinęs,
Žmona „liubčiko“ įpils
(Bet manau, kad laikinai
Jau tokie dabar laikai,
Ant žolių daug herbicidų,
Vyrai valgo fitoncidų,
O jei žmona jau sena,
Tai Žiniuonė nekalta.)
Bet Žiniuonė viską žino,
Žmogaus prigimtį pažino.
Ir jei pradeda kas irti,
Liepia eiti išsitirti
Savo kraują ir šlapimą.
Ir galvoti tuomet ima
Kokių skirti reik žolyčių.
Visko čia neaprašysiu.
Kiek gabumo ir kiek proto,
Kiek darbštumo neriboto
Žmoguje sutilpti gali,
Mūs Žiniuonė visagalė.
Tai pasiutusi mišrainė,
Toksai fondas jos gentainių.
Lyg medžioklinė – laukinė,
Bet kartu ir dabartinė.
Erudicija vos telpa kūne,
Fizinės jėgos galiūnė.
Užtai gerbėjų jos apstu,
Net ir Sąjungos mastu.
Jau vaistažolių tai žino,
Gydyt ir kiti mėgino.
Šarlatanų daug priviso,
Jie prirašo pievą visą,
Gauni vaistinėj „po blatu“ –
Nesimato rezultatų.
Tai todėl kai kas pagenda,
Pas Žiniuonę tuojau lenda.
Laiko daug labai suryja
Dar Žiniuonei ir „Žinija“.
Paklausyti jos kalbos
Plūsta žmonės Lietuvos.
Kaip į atlaidus kadaise,
Blogo oro net nepaiso.
Jos paskaitos daug turi galios,
Nes „ars dicenti“ iki valios.
Kiekvienas lieka sužavėtas,
Nes humorui daug skiria vietos.
Ir net labai garsi spalvinga
Jos biografija garbinga.
Už priešistorinę reik duot medalį,
Nes stiliaus pavydėt Baltušis gali.
O turinys, tai turinys!
Tegul didžiuojas „Švyturys“
Šitokią medžiagą spausdinęs –
Menas tikrove persipynęs.
O ta tikrovė ne bet kokia.
Daugiausia tėvas ją išmokė.
Toliau ji studijas aprašo
Kaip į nagus pateko Lašo.
Žinių bagažą gavo gerą,
Su juo važiavo į Bucharą,
Taškentą, Chivą, Samarkandą,
Visur vaistažolių ji randa.
Sutinka įdomių žmonių,
Bet neatstoja Tauragnų,
Jokia svečia šalis kita,
Nes ypatinga ten gamta.
Kaip Donelaitį gerbdami
Važiuojam į Tolminkiemį,
Lankysimės taip Tauragnuos,
Šlovė Žiniuonės vis gyvuos.
Aš taurę pagaliau keliu:
Vivat, karaliene žolių!
1989 m.
Kazys Kęstutis Šiaulytis. Daktarės Eugenijos Šimkūnaitės portretas
Medardo Čioboto trečiojo universiteto Turizmo fakulteto klausytojų eilės
Arvydo Riboko piešinys „Įžymioji lazdynietė Eugenija Šimkūnaitė“.
Neseniai Eugenijos Šimkūnaitės memorialinę ekspoziciją papildė Arvydo Riboko kūrinys. Įdomia technika atliktas visuomenei svarbios asmenybės ir garsios vaistinių augalų žinovės Eugenijos Šimkūnaitės portretas primena Jos įdėmų žvilgsnį, kuriuo palydėdavo tiek savą pažįstamą, tiek svečią.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, vykdydamas įstatais patvirtintą fondo misiją, per visą fondo veiklos laikotarpį stengėsi išryškinti habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės palikimą, kaip nacionalinį lietuvių tautos paveldą. Šį paveldą sudaro E. Šimkūnaitės rašytinis palikimas, vietos ir vietovės, kurios susijusios su E. Šimkūnaitės gyvenimo faktais, E. Šimkūnaitės veiklos vertinimas amžininkų požiūriu.
Ilgametė E.Šimkūnaitės bičiulė Irena Vaivadienė (antra iš dešinės)
susitinka su memorialinės ekspozicijos lankytojomis
Fondas ir jo bendraminčiai surinko ir parengė pilną E. Šimkūnaitės skelbtų publikacijų aprašą, apimantį 769 pozicijas. Įvertinus šiame apraše įrašytus darbus, matyti, kad galima išskirti tris habilituotos daktarės Eugenijos Šimkutės veiklos bruožus. Pirmiausias ir bene svarbiausias bruožas – platūs ir gilūs vaistažolininkystės tyrinėjimai. Būtent velionei buvo tekusi laimė ir pareiga, tęsiant jos tėvelio – Tauragnų vaistininko – darbus, išstudijuoti ir moksliškai aprašyti lietuvių vaistažolininkų patirtį. Iš šių tyrimų medžiagos buvo parašyta daktaro ir habilituoto daktaro disertacijos, moksliniai straipsniai, pranešimai konferencijose. Velionė sugebėjo iš kartos į kartą pasakojimais ir pamokymais perduodamą, dažnai paslapčių skraiste apgaubtą lietuvių vaistažolininkystės patirtį apibendrinti ir rašytine forma pateikti XX amžiaus pabaigos mokslo bendruomenei ir visuomenei. Žinoma, dabar jau mūsų pareiga tą rašytinį palikimą surinkti, susisteminti ir sugrąžinti mūsų tautos dvasinei nuosavybei.
Antrasis bruožas, patvirtinantis daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pažiūrų ir požiūrių platumą – jos sugebėjimas palyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį su kitų tautų sukauptomis šios srities žiniomis. Šis lyginimas buvo įmanomas tik todėl, kad velionė kelerius metus dirbo Kazachstane, daug keliavo, buvo pažįstama ir bendravo su daugeliu Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų šalių mokslininkų.
Studijuodama lietuvių vaistažolininkystę ir liaudies mediciną ir jas lygindama su kitų tautų tradicine patirtimi, daktarė Eugenija Šimkūnaitė sukaupė tą, rodos begalinį, žinių lobyną, kuriuo savitai ir subtiliai mokėjo dalytis su žmonėmis. Ir tai turbūt yra trečiasis velionės gyvenimo bruožas. Užteko pamatyti pilnutėles viešų paskaitų sales, pajusti dėmesį klausantis patarimų per radiją, išvysti ją operos ir baleto meistrų apsuptyje ar mokslinėje konferencijoje, pasėdėti užstalėje Tauragnų gryčioj arba su velionės bendraamžėmis, kad suprastum – Eugenijos Šimkūnaitė visur buvo nuoširdi ir tiesi, žodžio kišenėje neieškanti ir savo žinių negailinti. Todėl buvo be galo mylima. Kas pasakys, kiek saviti būrimai Joninių naktį pagal tavo surinktą lauko gėlių puokštę? Kas papasakos kultūrinių augalų plitimo istoriją pagal archeologinių kasinėjimų radinius? Kas duos taiklių patarimų, jeigu turi sveikatos ar gyvenimo problemų? Prisiminus vien tauragniškių klegesį kultūros namuose, kai buvo švenčiamas daktarės 75-erių metų jubiliejus, gali pasakyti – laimingas žmogus, kuris savo krašte nusipelno tokios paprastų žmonių pagarbos!
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, vykdydamas testamentinę Eugenijos Šimkūnaitės valią, rėmėjų pastangų dėka suremontavo velionės butą ir jame įrengė nuolatinę memorialinę ekspoziciją, kuri tapo Lazdynų bendruomenės ir visos Lietuvos žingeidžių žmonių traukos centru ir bendradarbiavimo vieta (Erfurto 4–42, Vilnius). Vykdant E. Šimkūnaitės gyvenimui svarbių vietų įamžinimo uždavinį 2000 03 10 d. prie namo Vilniuje, Erfurto 4–42 atidengta memorialinė lenta, kurios autorius fondo bičiulis E. Šimkūnaitės giminaitis tautodailininkas dr. Romualdas Šimkūnas.
Fondo pastangomis katalogizuota ir bibliografiškai aprašyta Eugenijos Šimkūnaitės biblioteka, kuri yra memorialiniame E. Šimkūnaitės bute. Bibliotekoje yra daugiau kaip 500 bibliografinių vienetų, kurių dauguma sudaro mokslinės knygos lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų ir anglų kalbomis.
Atsižvelgiant į tai, kad Eugenija Šimkūnaitė neturėjo artimų giminių, fondo aktyvas, Tauragnų gyventojų ir rėmėjų padedamas, sutvarkė Eugenijos Šimkūnaitės ir jos tėvų kapą Tauragnų kapinėse (Utenos raj.) ir pastatė paminklą. Kapą nuolat prižiūri Tauragnų gyventojai ir Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai, o fondo vadovai kasmet aplanko E. Šimkūnaitės kapą. Sutvarkytas ir rūpestingai prižiūrimas kapas tapo svarbių Tauragnų miestelio lankytojų traukos centru ir lankymo objektu.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo teikimu Utenos rajono savivaldybė Tauragnų pagrindinei mokyklai suteikė Eugenijos Šimkūnaitės vardą ir pavadino ją Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindine mokykla. Mokykloje įrengtas E. Šimkūnaitės memorialinis kambarys, jos mokyklai testamentu padovanotame miške įrengtas botaninis takas su natūrine vaistinių augalų ekspozicija Labės ežero šlaite. Prie mokyklos fondo bičiulio dr. R. Šimkūno pastangomis įrengta tautodailės ekspozicija pagal E. Šimkūnaitės knygą “Indraja – Saulės duktė”.
Apie Eugenija Šimkūnaitę – įžymią vaistažolių tyrinėtoją, farmacininkę, botanikę, talentingą Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovę kasmet primena Lietuvos radijas ir televizija specialiose laidose.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo visi darbai skirti habilituotos daktarės Eugenijos Šimkūnaitės mokslinio ir dvasinio palikimo bei pažiūrų propagavimui ir ši fondo veikla praturtina lietuvių nacionalinę kultūrą, neleidžia dingti užmarštin svarbios XX amžiaus lietuvių mokslo ir visuomenės veikėjos darbams ir siekiams.
