Pasiūlymai ir mintys apie būtinumą kurti E. Šimkūnaitei skirtą skulptūrą Vilniuje
Pasiūlymai ir mintys apie būtinumą kurti E. Šimkūnaitei skirtą skulptūrą Vilniuje
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, pritardamas Vilniaus m. Lazdynų bendruomenės iniciatyvai matyti Lazdynuose skulptūrą habil. dr. Eugenijai Šimkūnaitei, kviečia jus diskusijai. Prašome pareikškite savo nuomonę, kaip turėtų būti įamžintas žymios mūsų farmacininkės, liaudies medicinos žinovės atminimas, kokia atminimo forma tiktų šiai neeilinei asmenybei.
Už jūsų pareikštas mintis iš anksto dėkojame.
Mintys ir pasiūlymai:
Žiniuones vyšnių sodas
Ateina metas, kai mintimis vis dažniau sugrįžtame į jaunystę, aplankome kiekvieną kadaise sutiktą žmogų ir stabtelim akimirkai susimąstyti; kaip gaila, jis jau negyvena šioje Žemėje. Neapkabinsi, neprisiglausi, nepasitarsi. Lieka tik vis ryškėjantys išėjusiųjų prisiminimai ir taip norisi ateiti, atvažiuoti ir pabūti ten, kur buvo JIE…
Tarp visų netikėtai palikusių artimuosius ir Lietuvių liaudies daktarė, vaistingųjų augalų žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė. Mūsų krašte išsibarstė daugybė jos išvaikščiotų ir akyla akimi ištyrinėtų miškų miškelių ir pievų, kemsynų, paežerių, kur net mažiausias augalėlis turėjo gydomųjų savybių, tiko ir jaunam, ir senam. Kadangi žiniuonės gyvenimas buvo neatsiejamas nuo gimtųjų kraštų, ji buvo tarsi niekada nesubręstantis gamtos vaikas, tad kas gali geriau įamžinti Eugenijos Šimkūnaitės atminimą? Gal skulptūrą jos gimtinėje? Gatvė Vilniuje, Lazdynuose, pavadinta jos vardu? O gal vaistažolių vaistinė, gaminanti žiniuonės sukurtas vaistingąsias arbatas? Populiarių knygų serija? Viskas tinka. Tačiau ypač džiugu būtų pasėdėti Žiniuonės vyšnių sode gal giraitėje netoli jos namų Vilniuje, ten kur ji mėgo klaidžioti kažko naujo ieškodama nuo ankstyvo pavasario iki vėlyviausio rudens. Ir ne tik. Žiema žiniuonės net trumpam neuždarydavo kambaryje. Reikia paukštelius palesinti… ir žvirbliukams sunku ištverti žvarbią žiemą. Įsivaizduoju vyšnių sodą, o gal giraitę, kur auga apie 20 – 25 aukštos paprastos lietuviškos vyšnios, po kai kuriomis – nedideli suoleliai praeiviui prisėsti. Gal ir keli inkilėliai tiktų įkelti į medžius, kai vyšnios gerokai paūgės. Mat mieste daug kačių, o jos mėgsta aukštai lipti, gali išgąsdinti mažuosius giesmininkus. Dar giraitėje po vyšnia matau Eugenijos skulptūrą visu ūgiu. Vienplaukė, prisimerkusi nuo saulės, ilgoku tamsiu sijonu ir tokiu pačiu švarku, o rankoje šiek tiek apvytęs pluoštelis vaistažolių. Kažkas panašaus, kaip vienoje nuotraukoje miške tarp paparčių. Arba kitas variantas. Vietoj skulptūros – netašytas, grubus akmuo iš Lietuvos laukų (tik ne pilkas), ant jo kuklus užrašas ,,Šioje vietoje mėgo pailsėti Lietuvių liaudies žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė“. Dar apačioje, kamputyje smulkiu šriftu kuklus užrašas ,,Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas“.
Vyšnių sode ar giraitėje turėtų vešėti ne rožynas ar alpinariumas su įmantriais augalais, o paprasta pieva iš baltųjų dobiliukų.
Roma Daškevičienė
Konkurso tikslas:
Įvertinti ir išrinkti geriausią ir tinkamiausią projekto idėją habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės atminimo įamžinimo ženklui –paminklui skvere, esančiame tarp Erfurto g. ir Laisvės pr., Vilniuje, į rytų pusę nuo Erfurto g. 1, Vilniuje (0.5089 ha žemės sklypas, kad. nr: 0101/0051:1617) bei skvero sutvarkymui ir pritaikymui lankytojams.
Visas konkurso sąlygas galite atsisiųsti čia >
Šventės akimirkos iš Eugenijos Šimkūnaitės 90-mečio minėjimo Tauragnuose (Utenos raj.) bei Vilniuje, Mokslų akademijoje.
Pavasarėjant ir saulei vis aukščiau pakylant virš Lietuvos, Eugenijos Šimkūnaitės bičiuliai iš jos vardo Labdaros ir paramos fondo stengiasi kuo įdomiau paminėti garsios žolininkės gimtadienį (1920 03 11) ir taip visuomenei priminti apie žiniuonės puoselėtas vertybes, pasidalyti žiniomis, mintimis, prisiminimais.
Štai ir šiemet, balandžio 2 dieną, į Vilniaus mokytojų namus buvo kviečiami visi, kas Daktarę pažinojo, prisimena, skaitė jos darbus, kam artima vaistažolininkystės mokslo ir meno dvasia bei lietuvių liaudies tradicijos. Visi buvo kviečiami praleisti šeštadienio popietę pagal Eugeniją Šimkūnaitę.
Dar gerokai prieš renginį hole besirenkančius dalyvius maloniai nuteikė Acorus Calamus gaminamų vaistažolių mišinių arbatų, kurių receptūrą specialistai kruopščiai rinko iš Daktarės rašytinio palikimo, aromatas ir skonis. Apie šių arbatų sudėtį ir jų teikiamas galias pasakojo Eugenijos Šimkūnaitės bičiulė botanikė dr. Živilė Lazdauskaitė. Čia pat buvo galima pasižiūrėti ir įsigyti leidyklos „Žuvėdra“ išleistų Eugenijo Šimkūnaitės receptų ir prisiminimų apie ją knygų. Netrukus į Mažąją salę visus pakvietė Indrajos žemės personažai…atvažiavę iš Tauragnų krašto.
Ir čia visi trumpam buvo nuskraidinti į pasakišką senovinės Lietuvos kraštą, kur žmonės prispausti vargų siuntė savo žmogų pas Saulę pagalbos, keliavo kartu atavadų prašyti. Senovinė kalba, nuotaika ir simbolinė pagrindinių gyvenimo vertybių ieškojimo tema aktuali ir šiandien. Gal tikrai simboliška, kad atavadų ieškoti buvo siunčiamas Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas. Tai kas, kad grįždamas namo jis susigundė raganaitės siūlymais ir virto beržu, šlamančiu kaimo galulaukėje. Ieškome jų kiekvienas… dažnam pasiseka (ne visiems).
Po trumpo Tauragnų teatro studijos spektaklio pagal Eugenijos Šimkūnaitės kūrybą etnologė Gražina Kadžytė pakvietė žodį tarti ir kitus Daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pasekėjus bei jos idėjų tęsėjus, puoselėtojus. Buvo įteikti padėkos raštai, bet tai tebuvo paprastas būdas prisiminti žmones, Eugenijos Šimkūnaitės ir visų mūsų bičiulius, siekiančius tikėti ir prisidėti savo darbais, kad Lietuva būtų gražesnė … ir geresnė.
Praėjus popietei turbūt ne vienas pajuto pavasarinį žolynais kvepiantį dvelksmą savo širdyje, kuris tartum atgarsį neša tokias paprastas ir kartu tokias svarbias tiesas: branginti žmogų, vienas kitą, bendrauti ir nenutolti nuo gamtos.
Šias mintis užrašė
prisiminimų vakaro dalyvė
Dovilė Mandeikienė
