Laikas nenumaldomai tolina mus nuo gyvo, šviesaus ir šilto bendravimo su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romu Pakalniu. Lieka tik prisiminimai, jiems ir buvo paskirta š. m. rugsėjo 2-osios popietė, prasidėjusi Aukštumalos pelkėje (Šilutės raj.). Čia daug Jo pėdų įminta, todėl čia Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo iniciatyva pastatytas Jo atminimui skirtas medžio meistro Kęstučio Žiogo pagamintas ąžuolinis suolelis.
Per vėją ir lietų vingiuotu pelkės takeliu pasiekėme prie apžvalgos bokštelio esantį suolelį, atidengėme, prisėdome, įsiamžinome, pagerbėme, netgi pelke pasimėgavome – lietus tik išryškino visas spalvas.
Nemuno deltos regioninio parko konferencijų salėje, jau pro langus veržiantis saulės spinduliams, pranešėjai dalinosi prisiminimais. Kiekvienas jų atskleidė skirtingas veiklas, kurias jungė vienas žmogus – Romas Pakalnis. Kiekvienai veiklai save atidavęs visą, ne tik patardamas, bet ir pats aktyviai dalyvaudamas, įsitraukdamas. Popietę pradėjo Birutė Karnickienė Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė, supažindinusi susirinkusius su Romo Pakalnio poros dešimtmečių veikla vadovaujant minėtam fondui. Per šiuos metus kartu įvykdyta daug visuomenei prasmingų darbų, daugelio jų Jis buvo iniciatorius ir įkvėpėjas . „Kiek savęs atiduodi – tiek tavęs ir lieka“. Šie poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai itin tinka profesoriui, nes jis svarbiausia žmogaus investicija laikė pagalbą kitam žmogui ir mėginimui jį suprasti.
Prof. dr. Romo Pakalnio pagerbti atvyko Aplinkos ministerijos ministro patarėjas Marius Čepulis. Prisiminimais taip pat dalinosi Darius Nicius – Nemuno deltos regioninio parko direktorius, Rūta Baškytė ir Agnė Jasinavičiūtė iš Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Gamtos tyrimų centro atstovai – Ričardas Paškauskas ir Jūratė Sendžikaitė, signataras Zigmas Vaišvila. Profesoriaus anūkė apsupo visus gitaros akordų ir aksominio balso jaukumu, priminė Romo Pakalnio mėgtas melodijas. Šių žmonių atsiminimuose tarsi liudijimuose iškilo gyvas Jo paveikslas: mylintis žmogų, su kiekvienu randantis kalbą, dirbantis petis petin, reikiamu metu tariantis apmąstytą, tvirtą žodį už Lietuvą, žmogų ir gamtą.
Ir kaip priesakas mums liko gilios Jo mintys.
„Žmonės kažkodėl galvoja, jog viskam turi marias laiko – kad spės pasidžiaugti meile, augančiais vaikais, spės ištaisyti klaidas ar atsiprašyti draugo. Deja, kai žmonės nusprendžia, jog pagaliau laikas tai padaryti, dažniausiai būna beviltiškai vėlu. Ir kai pagaliau nusprendžiame pagyventi savo malonumui, taip pat netrukus paaiškėja, jog beviltiškai pavėlavome. Išeitis viena: Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien.“ – prof. Romas Pakalnis
Dėkojame Nemuno deltos regioninio parko darbuotojams, ypač Žanetai Iršienei, už nuoširdžią pagalbą rengiant šią atminimo popietę.
Tekstas Birutės Karnickienės ir Ingridos Tomaševskienės
Nuotraukos Rūtos Baškytės ir Ingridos Tomaševskienės
Visą gyvenimą dr. Romas Pakalnis siekė dirbti Lietuvai, nes „… bet kokio režimo sąlygomis žmogus gali rasti terpę, kurioje gali auginti ir stiprinti savo kraštą, tegul ir svetimo priespaudos kamuojamą“. Jis jautriai prisiminė tautos ir valstybės praeitį bei nuoširdžiai rūpinosi mūsų gamtos ir kultūros paveldo, mokslo ir lietuvių kalbos bei mūsų visų Lietuvos ateitimi. Jis vertino kiekvieną sutiktąjį sakydamas „visi žmonės, su kuriais suvedė likimas yra didžiausias mano užgyventas turtas“.
Viena iš tokių asmenybių – garsi vaistinių augalų žinovė, gamtojautos ir lietuviškojo dvasingumo idėjų propaguotoja, mokslininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Dviejų nestokojančių humoro ir šmaikštaus žodžio kraštiečių bendravimas buvo gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Tautos žiniuonė, kaip dažnai vadinama Eugenija Šimkūnaitė, labai mėgo Romo Pakalnio draugiją, kviesdavo į savo vardinių ir gimtadienių šventes, patikėdavo pobūvio tvarkdario ir įkvėpėjo pareigas, kurias noriai vykdydamas, jis žėrėjo sąmoju ir žaismingumu.
1941 m. sausio 1-ąją (nors dokumentuose įrašyta sausio 4-oji) Kirklių kaime (Utenos r.) į pasaulį atėjęs berniukas gyvenimo patirties, išminties, darbštumo ir atkaklumo nuo mažens sėmėsi iš savo tėvų ir gimtojo kaimo šviesuolių, kantrumo ir santūrumo mokėsi gamtos, žinių – iš rankose itin pagarbiai laikomų knygų, o iškalbos meno paslaptys, matyt, buvo Likimo pašnibždėtos ir vėliau paties itin subtiliai lavintos. Baigęs Sudeikių septynmetę mokyklą ir būdamas vos trylikos Romas pradėjo studijas Vilniaus miškų technikume, kuriame ne tik mokėsi, bet ir dirbo. „Dabar, po tiekos metų galvoju, ar lengva buvo tada penkiasdešimtmečiams mano amžinos atminties tėvams – Juozapui ir Marijonai Pakalniams rugpjūčio paskutinėmis dienomis Utenos turguje įsodinti mane į pakeleivingą sunkvežimį, kad aš – jauniausias sūnus pradėčiau Vilniuje savarankišką gyvenimą. Už šimto kilometrų!“. Anuomet būdamas toli nuo namiškių Romas išsiugdė savarankiškumą ir stiprų atsakomybės jausmą, lydėjusius jį visą gyvenimą.
1963 m., su pagyrimu baigęs mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę, Romas Pakalnis pradėjo dirbti Šeduvos, vėliau – Radvilonių girininkijoje, Jonavos miškų ūkyje. Vėliau Romas prisimena „Ne savo noru tapęs Maskvos karinių objektų statybininku, vienerius metus buvau inžinierius geodezininkas, pravardžiuojamas eilinio inžinieriaus titulu (supainiojant karinį laipsnį ir pareigas), tačiau nusipelnęs ir tuo, kad buvau Maskvos Majakovskio teatre du vakarus vaidintų spektaklių pagrindinis herojus“. 1971 m., baigęs Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantūrą, jis apgynė mokslų kandidato disertaciją „Svarbesniųjų ežeringo kraštovaizdžio komponentų dinamikos ir ekologinio optimumo tyrimai“ ir daugelį metų skyrė moksliniams tyrimams Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje, nuo 1981 m. dirbo laboratorijos vadovu, 1984–1989 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, 1989–2002 m. – Botanikos instituto direktoriumi. Nuo 2010 metų profesorius dirbo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, dalyvavo Lietuvos gamtos fondo vykdomų pelkių atkūrimo projektų veiklose, tapo vienu iš VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ stegėjų.
Per aktyvų mokslininko ir kompetentingo eksperto gyvenimą Romas Pakalnis dalyvavo svarbių Lietuvai objektų (Ignalinos AE, Tarptautinės jūrų perkėlos, Kruonio HAE, Jonavos „Azoto“, Klaipėdos naftos terminalo, Vilniaus bendrojo plano, Kuršių nerijos nacionalinio parko bendrojo plano, naftos verslovės D-6, Suskystintų dujų terminalo ir kt. projektų) ekologinėse ekspertizėse, vertino SSRS karinių bazių padarytus nuostolius Lietuvos gamtai ir kt. “Aš laimingas, kad dalyvavau ginčuose dėl svarbių Lietuvai objektų“, – teigė mokslininkas. Jis buvo vienas Gamtinio karkaso idėjos plėtotojų, Lietuvos prisijungimo prie Europos kraštovaizdžio konvencijos iniciatorių ir Lietuvos Kraštovaizdžio politikos autorių. Kartu su bendraautoriais Jis dalyvavo rengiant svarbius Lietuvos valstybės raidai dokumentus (Sąjūdžio programą, Kompleksinę gamtos apsaugos schemą, Lietuvos švietimo reformos koncepciją ir bendrąsias programas, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Aplinkos monitoringo ir kt. įstatymų projektus ir kt.), kuriant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, yra parašęs daugiau kaip 220 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų ekologijos, gamtosaugos ir aplinkosaugos klausimais. Romas Pakalnis dirbo pedagoginį darbą Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetuose, kur dėstė kraštovaizdžio ekologijos ir darnaus vystymosi disciplinas.
Subtilaus humoro jausmo aukštaičio Romo Pakalnio gyvenimas aprėpė neįtikėtinai daug sričių: domėjosi mokslo ir švietimo naujovėmis, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo problemomis, tautinės savimonės ir gimtosios kalbos puoselėjimu. Dr. R. Pakalnis buvo Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininku, tarptautinės programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto sekretoriumi ir pirmininko pavaduotoju, Botanikos instituto direktoriumi, Lietuvos mokslininkų sąjungos bei Lietuvos Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos nariu, Lietuvos botanikų draugijos prezidentu, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininku, Lietuvos švietimo tarybos pirmininku, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariu ir pirmininku, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininku, Gamtos tyrimų centro Mokslo tarybos pirmininku, Uteniškių klubo „Indraja“ valdybos nariu, sambūrio „Patirtis“ nariu ir pirmininku, Tarptautinės durpynų draugijos ir daugelio kitų organizacijų nariu.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romas Pakalnis buvo 23 metus, nuo pat jo įkūrimo (1997 m.) iki mirties. Jo vadovavimas buvo grįstas patarimais, vyresniojo pastebėjimais, turbūt todėl jis lengvai sutelkdavo žmones įvairioms visuomeninėms iniciatyvoms ir veikloms. Jam buvo labai svarbu, kad visuomenė deramai pagerbtų Lietuvai nusipelniusias asmenybes (tokia ir buvo habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė), todėl noriai sutiko būti jos atminimą puoselėjančio fondo vadovu, tam neatlygintinai atiduodamas savo laiką, žinias ir patyrimą. Jo siūlymu Eugenijos Šimkūnaitės rankraštinis palikimas buvo susistemintas ir išleistas knygų rinkiniu, pristatytu plačiajai visuomenei, o pirmiausia – jų abiejų kraštiečiams – uteniškiams. Jis laikė šventa pareiga dalyvauti tvarkant Eugenijos Šimkūnaitės amžino poilsio vietą Tauragnų kapinaitėse (Utenos raj.) bei jos atminimui skirtą parką Lazdynuose (Vilniaus m.), kur pastatytas paminklinis akmuo ir pasodinta 12-ka daktarės taip mėgstamų vyšnaičių.
Romo Pakalnio gili pagarba Lietuvos ir tėviškės istorijai reiškėsi kiekviena proga: tiek lankant istorines vietas (Žalgirio mūšio ir kt.), tiek pagerbiant 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių atminimą ar rūpinantis bei teikiant argumentuotus pasiūlymus dėl deramo istorinių asmenybių LDK didikų Radvilų giminės atstovų palaikų iškilmingo perlaidojimo Dubingiuose, ar prikeliant iš užmiršties senąsias Kirklių kaimo (Utenos r.) kapinaites, kuriose ilsisi ir jo paties protėviai.
Dalyvauti prasmingoje veikloje jam buvo būties prasmė.
Gyvenime Romas Pakalnis buvo jautrus, dėmesingas aplinkiniams, be galo mylintis savo kraštą žmogus. Jo širdies platumas buvo nenusakomas – galėjo patarti kiekvienam, jo rūpestis lydėdavo ne vieną, jei kas pasiguosdavo ar pasitardavo su juo. Romui visi buvo tiek pat svarbūs: tiek užmarštin, deja, išeinantys tėviškės senoliai, tiek vis dar menami Lietuvos didikai, tiek paprastas kaimo žmogus, tiek kolega ar bendražygis, tiek ir aukštas pareigas einantis pareigūnas…
Ankstyvoje vaikystėje gimtojoje sodyboje patirtas siaubas ir visą gyvenimą lydėjęs kraują stingdantis prisiminimas, kai jo akyse girti tarybinės armijos kareiviai prie tvarto sienos pastato Mamą ir grąsina ją sušaudyti, skaudūs Lietuvos žmonių trėmimų išgyvenimai, asmeniškai patirtas Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo specialiosios tarnybos „karštas kvėpavimas į nugarą“, Baltijos sesių šalyse kylanti nepriklausomybės susigražinimo idėja ir neabejotinai daugiau svarių priežasčių paskatino Romą aktyviai įsijungti į visuomeninio judėjimo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklas. 1988 m. birželio 3 d. susirinkime, vykusiame Mokslų Akademijos salėje, dr. Romas Pakalnis buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupės nariu. Romas teigė, kad „Valstybę gali sukurti tik kurianti ir dirbanti visuomenė, o ne dejuojantys ir verkiantys. Darykim, nes mūsų pareiga kurti“. Gerokai vėliau, jau 2018 m. vasario 16 d. išvakarėse Romas Pakalnis rašė „… esu be galo laimingas, kad turėjau galimybę dalyvauti kuriant ir atkuriant mūsų valstybės pamatus. Aš žinau, kai buvo rengiami Lietuvos įstatymų projektai. Būdami nelaisvoj Lietuvoj, mes kūrėme ir sukūrėme LAISVOS LIETUVOS ĮSTATYMŲ pagrindus (tarp jų ir modernios Lietuvos Aplinkos teisės pagrindus). <…> Darbas vakarais, po darbo iš tikrųjų be atlyginimo, tik su saugumiečių parengtu Sąrašu veikėjų, kurie turėjo būti likviduoti Maskvos pučo sėkmės atveju…“. Taigi, Profesorius nedejavo, bet nuoširdžiai dirbo savo kraštui, neretai per mažai savęs palikdamas šeimai.
Pastaruosius penkiolika metų prof. Romas Pakalnis, dirbdamas Botanikos institute, vėliau – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje bei Lietuvos gamtos fonde, daug dėmesio skyrė Lietuvos pelkių apsaugai ir jų atkūrimui. Pelkių likimas Romui Pakalniui rūpėjo nuo pat darbo Botanikos institute pradžios. 1968 metais, kartu su tuometiniu Mokytoju ir Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovu prof. Kazimieru Eringiu, parengė miškingos Polymos pelkės (Utenos r.), kurią sovietines melioracijos vajaus metu buvo numatyta nusausinti ir taip išplėsti kultūrinių ganyklų plotus, apsaugos rekomendacijas. Būtent šių rekomendacijų dėka mokslininkų grupė sugebėjo paveikti tuometinius funkcionierius ir melioracijos projektas buvo pakeistas, o centrinė pelkinio komplekso dalis (apie 9 ha) buvo išsaugota.
Ypatingą vietą Profesoriaus širdyje užėmė Nemuno deltoje plytinti Aukštumalos aukštapelkė (Šilutės r.) ir jos ekologinės būklės pagerinimo ir atkūrimo klausimai. Dirbdamas Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje profesorius inicijavo pirmuosius hidrologinio režimo atkūrimo darbus Aukštumalos aukštapelkėje, sukurdamas sistemą, kaip sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio (pelkių) draustinio būklei. Prof. dr. Romas Pakalnis, kartu su kolegomis iš Lietuvos gamtos fondo, dalyvavo įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (2013–2017 m.). 2020 m. rugpjūčio mėnesį profesorius apgailestavo, kad dėl sutrikusios sveikatos ir pasaulyje nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Jis taip ir neaplankė Aukštumalos, bet tikėjo, kad dar aplankys… Dar 2018-aisiais konferencijos Gardine metu susirinkusiems pelkių tyrėjams Romas Pakalnis pasakė: „Gyvenimas labai trumpas… O pelkes reikia išsaugoti dar ir dėl to, kad galėtum prisėsti ant kiminų kimso ir pagalvoti kur tu skubi…“. Gyvenimas tikrai labai trumpas…
Aukštumala buvo Jo meilė, suteikusi pasididžiavimo ir laimės pojūtį. Savo įsimintinoje kalboje, pasakytoje Vilniaus vaistininkams minint Lietuvos atkūrimo 100-metį, jis akcentavo:“… turiu pasakyti, kad džiaugiuos, jog beveik neberašau popierių, bet su jaunais kolegomis mums pavyko Aukštumalos aukštapelkėje padaryti tai, kas garantuos pasaulinio pelkėtyros lopšio išsaugojimą amžiams. Štai todėl aš jaučiuosi laimingas…“
Ankstyvas 2020 m. rugsėjo 20-osios rytas, užpūtęs mokslininko, kraštovaizdžio ekologo, gamtininko, aplinkosaugininko, pelkių tyrėjo ir atkūrimo iniciatoriaus Lietuvoje, miškininko, visuomenininko, reiklaus ir plačių pažiūrų Kolegos, išradingo ir kantraus Mokytojo prof. dr. Romo Pakalnio gyvybės liepsną. Šiandien mes neskubame ir dėkojame Jam už suteiktas žinias ir iškeltas mokslo idėjas, mokėjimą suburti bendraminčius, už tą neįtikėtinai subtilų humoro jausmą, kantrybę, optimizmą ir nesenkantį tikėjimą mūsų Tauta ir Valstybe!
Šiandien prisimename dr. Romo Pakalnio žodžius – savotišką priesaiką mums „Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien. Mūsų netektys ir mūsų džiaugsmai turi mums visados priminti, kad mums tepriklauso tik labai trumpas šio žemiško gyvenimo blyksnis, kuriuo labiau galima pasidžiaugti suglaudus pečius, dažniau ištiesiant vienas kitam ir sveikinimo, ir pagalbos, ir užuojautos kupiną ranką“.
Kviečiame prisiminti profesorių dr. Romą Pakalnį ir dar kartą pažiūrėti TV laidą iš apybraižų ciklo „Lietuvos gamtininkai kūrėjai“
Dr. Jūratė Sendžikaitė
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotoja
VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo eskpertė
Birutė Karnickienė
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė
Nuotraukos iš šeimos archyvo, Jono Danausko ir Laimos Šveistytės.
Artėjančias Jonines šįmet pasitikome labai įdomiai – Vilniaus pilių direkcijos kvietimu birželio 18 d. dalyvavome edukacijoje pristatydami turtingą dr. Eugenijos Šimkūnaitės, dažnai dar vadinamos tautos žiniuone, palikimą. Pristatymo vieta labai originali – kupolas Sereikiškių parke. Toks išskirtinumas tikrai labai patiktų ir pačiai Šimkūnaitei.
Edukacijos pradžioje susirinkusiems smalsuoliams pademonstravome rež. Henriko Šablevičiaus 11 minučių trukmės filmą „Žiniuonė“, kurį, beje, galima nemokamai pažiūrėti „Kino fondo“ tinklalapyje. Tuomet trumpai papasakojome apie E. Šimkūnaitės asmenybę, charakterio bruožus, darbinę veiklą, pasidalinome atmintyje iškilusiais prisiminimais. Atsiliepdami į vykstančias Europos archeologijos dienas, priminėme, kad Eugenija Šimkūnaitė turi nuopelnų ir archeologijai: mūsų legendinė archeologė dr. Rimutė Rimantienė labai dažnai jos prašydavo identifikuoti iškasenose augalus ar jų dalis. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti, kaip atrodo tokie mėginiai. Vaistininkė Dovilė priskynė puokštę vaistinių žolynų, rodė juos, aiškino nuo kokių negalavimų skirti, ragino patiems auginti savo sode. Ingrida labai įdomiai pristatė valgomuosius augalus – tas pačias žoleles, kurios gali ne tik gydyti, bet ir atsidurti pietų lėkštėje. Šios žinios gali būti ypač vertingos krizių metu prireikus išgyventi nepalankiose sąlygose. Ingrida visus pavaišino pačios pagamintu gaiviu ir kartu vitaminų kupinu gėrimu iš darbščiųjų bitelių surinktų žiedadulkių ir medaus. O kad kalbos neprailgtų, pabaigoje bandėme įminti iš E. Šimkūnaitės knygos „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ kelias mįsles. Visiems buvo smalsu sužinoti, koks gi medis atitinka jų gimimo mėnesį (pagal Eugenijos Šimkūnaitės medžių horoskopą). Aktyviausi dalyviai buvo apdovanoti prizais – dr. Eugenijos Šimkūnaitės linijos arbatomis.
Esame nuoširdžiai dėkingi p. Nerilei Urbonaitei už pagalbą rengiant šią edukaciją ir nuolatinę globą.
Susitikimas kaip reta buvo šiltas ir draugiškas. Vasara dar tik prasidėjo, tad tikrai pasimatysime kituose renginiuose, šventėse ar pasibuvimuose.
Tekstas Birutės Karnickienės ir Ingridos Tomaševskienės
Nuotraukos Kristinos Karnickaitės, Rimvydo Marcinkaus ir Lensės Jankeliūnienės (spragtelėkite ant nuotraukos, kad pamatytumėte visas)
Ką tik pasirodė ilgai lauktas leidinys – “Eugenija Šimkūnaitė. Bibliografijos rodyklė 1948-2021”. Tai pats svarbiausias praėjusių Eugenijos Šimkūnaitės metų (2020) įdirbis. Kartu tai ir grupės asmenų, suburtų Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, gražaus bendradarbiavimo rezultatas, trukęs ne vienerius metus. Bibliografiją sudarė Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojos Eglė Akstinaitė-Veličkienė, Rita Kivilšienė ir Jūratė Zvėgienė. Jų kruopštaus triūso dėka iš įvairių šaltinių surinkta stebinanti Eugenijos Šimkūnaitės kūrinių gausa.
Spalvingą ir turiningą Įvadinį žodį bibliografijai parašė Eugenijos Šimkūnaitės kraštietis akademikas Bonifacas Stundžia, skyręs nemaža laiko išsamiai bibliografijos analizei.
Viršelyje – Daivos Lagauskaitės ekslibrisas iš Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų kolekcijos.
Dėkingi esame bibliografijos sudarytojoms, įvadinio žodžio autoriui ir Reginai Vaišvilienei, Lietuvos medicinos bibliotekos patarėjai informacijos sklaidos klausimais, už pagalbą ir patarimus leidžiant šį leidinį.
Bibliografiją padovanojome didesnėms Lietuvos bibliotekoms, neabejodami, kad ji bus naudinga ne tik besidomintiems Eugenijos Šimkūnaitės asmenybe ir darbais, bet ir žingeidesniam skaitytojui, sumaniusiam pasidomėti krašto istorija.
Šmaikščiai pavadintoje nuotraukoje „Žvėrinčiaus žvaigždės“ Eugenija Šimkūnaitė (pirma iš kairės) su Kaune bendrabutyje gyvenančiomis draugėmis 1940 m. birželio mėn.
Gydytojos Onos Etmanavičiūtės Prapuolenienės (1921–2011) asmeninio albumo nuotrauka.
Šią nuotrauką išsaugojo ir leido ją naudoti jos dukra Ina Pilkauskienė. Nuoširdus ačiū jai.
Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną prisimename ir Eugenijos Šimkūnaitės gimimo sukaktį (1920-03-11). Šįmet ji kitokia: mažiau spalvų, daugiau susikaupimo ir susimąstymo, daugiau vienybės ir vidinio poreikio padėti kenčiantiems Ukrainos žmonėms. Taip, kaip visada padėdavo Eugenija Šimkūnaitė.
Simboliška, kad būtent gimtadienio išvakarėse akad. prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia parengė išsamią jos gyvenimo ir veiklos apžvalgą– įvadą spaudai rengiamai Eugenijos Šimkūnaitės bibliografijai. Kviečiame susipažinti ir pamąstyti, kiek daug visko telpa vieno žmogaus gyvenime.
Nuoširdžiai dėkojame akad. prof. habil. dr. Bonifacui Stundžiai už gražų kraštietės pagerbimą.
Tauragnų krašto muziejus kviečia mus prisiminti habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės gimtadienio sukaktį, paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir išreikšti palaikymą Ukrainai.
Dalyvauja: atlikėja Agota Zdanavičiūtė-Bėkštė, tauragniškės Eugenija Kamarauskienė ir Regina Mačienė, Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojai.
Kviečiame pabūti kartu ir pasikalbėti apie kiekvieno mūsų laisvės kainą.
Pasidžiaukime kartu – pasirodė nauja jaunos kūrėjos Agotos Zdanavičiūtės kompaktinė plokštelė Eugenijos Šimkūnaitės kūrinių motyvais “Kur giria užėjo”. Tai dar viena galimybė prisiliesti prie Tautos žininiuone vadinamos garsios asmenybės palikimo.
Dviejų kartų talentingų kūrėjų ryšį labai gražiai pristato žinoma etnologė Gražina Kadžytė (tekstas žemiau).
„Esu gyva visame, kas gyva“ – taip ramiai nusišypsojusi pratartų šios Agotos Zdanavičiūtės kompaktinės plokštelės tekstų rišėja ir melodijų įkvėpėja, neeilinė asmenybė, kurios įvaizdis, gyvensena, turtinga mokslinė ir gyvenimiškoji patirtis, gilios liaudies medicinos žinios, išskirtinė rekonstrukcinė vaizduotė savitai perteikianti senosios mitologijos ir vėlesnių laikų paprotyno sampratas stulbino ir žavėjo amžininkus. Tai – Eugenija Šimkūnaitė. Vaizdingi prisiminimai iš susitikimų, paskaitų, iš lūpų į lūpas perduodamos žinios apie veiksmingą pagalbą ligų varginamiems žmonėms pelnė jai ypatingą vardą, kurį įtvirtino Henriko Šablevičiaus sukurtas dokumentinis filmas „Žiniuonė“ (1975). Eugenija Šimkūnaitė įrašyta tarp tūkstančio Lietuvos tūkstantmečio žinomiausių žmonių. Jos 100-osios gimimo metinės įspūdingai paminėtos gausybe atminimo renginių, 2020-uosius paskelbus Eugenijos Šimkūnaitės metais. Visų pirma, ji – aukštos kvalifikacijos mokslininkė: habilituota gamtos mokslų daktarė, parašiusi dvi solidžias disertacijas, Lietuvos vyriausiosios farmacijos valdybos specialistė, kūrusi Gerdašių vaistažolių ūkį, specializuotas vaistines, konsultavusi Švenčionių vaistažolių fabriko receptūras, vadovavusi botanikų ekspedicijoms, studentų, gamtininkų ir farmacininkų, vaistažolininkystės praktikoms ir kt. Antra vertus, labai įdomiai ir savaimingai rutuliojosi jos kelionė per baltiškosios bei lietuviškosios mitologijos atodangas, guvia akimi įžvelgiant kartais itin giliai užslėptus praeities paveldo ženklus, klausia ausimi pagaunant iš senovės laikų ataidinčius darnos sąskambius. Ji buvo kompetentinga archeologinių atradimų konsultantė, solidi patarėja Rasos/Joninių ir kitų tradicinių kalendorinių švenčių scenarijų kūrėjams. Nors daugelis ano meto periodinių leidinių pageidavo ir mielai spausdino mokslininkės patarimus surašytus vaizdžiu, kiekvienam suprantamu stiliumi, tačiau tik paskutiniajame gyvenimo tarpsnyje, baigiantis XX amžiui, kūrybiniame palikime buvo patvirtintas rašytojos talentas. Skaitytojams dovanotos visiems, bet labiausiai jauniesiems skaitytojams skirtos grožinės literatūros knygelės su pagauliai įpintais tautosakos perlais: užkalbėjimais, žadėjimais, dainuojamaisiais intarpais, mįslių, minklių rečitatyvais ir kitomis tautosakinėmis bei etnomuzikinėmis raiškomis. Pastarosios savo ruožtu pereina į tolesnio gyvavimo erdves: jaunųjų kūrėjų teatrines melodeklamacijas, o dabar – į profesionalios kanklininkės Agotos Zdanavičiūtės muzikos rinkinį GYVA, kuriam tekstiniai melodijų pamatai atrinkti ir sukomponuoti iš Eugenijos Šimkūnaitės knygų „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“[1991], „Gyvačių karalystė“[1992] ir „Indraja – Saulės duktė“ [1999]. Pirmosios iš jų prakalboje pati E. Šimkūnaitė parašė: „Pasakų labai daug ir jų aprėpiamos sritys labai plačios, dažnokai dėmesį išblaškančios, tad atrodė verta pasirinkti kokios vienos srities. Pasirinkau pasakas apie medžius, tiksliau, – apie medžius liaudies medicinoje. Pasirinkau neatsitiktinai: ši sritis man žinomiausia, kol kas liaudies medicinos folkloras daugiausiai nuskriaustas, be to, mažiesiems medžiai įsimena ryškiau negu smulkios žolytės. […] Vartojau pasakų fragmentus, gyvosios kalbos (tauragniškių šnektos) žodžius, pasakymus. Kiek galėjau stengiausi laikytis pasakų stiliaus.“ Pasakų, juolab stebuklinių, sekime visuomet jaučiama tam tikru būdu apspręsta ritmika, melodika, neretai ištrykštančios dainuojamųjų intarpų versmelėmis, kaip antai, knygos pavadinimu, beje, ir vienu iš ankstyviausių Agotos kūrinių tapęs motinai vaistų ieškančios Verutės maldavimas: „Oi, jūs, girios medeliai, žali žaliuonėliai…“. Savaip perkurdama, liaudies medicinai priartindama epušės/drebulės dalią, gerokai atitolintą, nuo visuotinai žinomo „Eglės, Žalčių karalienės“ folkloriškai perteikto vaizdinio E. Šimkūnaitė taip pat, nors ir kitoje plotmėje, panaudoja gegutės kukavimo vertinį, turintį tokį ritminį užtaisą, kad muzikei belieka jį suskirstyti į tam tikras eilutes ir šiek tiek perdėlioti. Tuo tarpu žilvičio, pagailėjusio ir pagydžiusio susižeidusį medkirtį, kalbėsena ir patarimai jau muzikiniame perkūrime labai vykusiai reflektuoja žadėjimų/užkalbėjimų formuluotes. Knygelė, kurioje greta literatūrinių tekstų sudėliotos konkrečios liaudies medicinos žinios apie medžių gydomąsias savybes, dabar jau tapusi bibliografine retenybe, talpina savy 30 tekstų, daugelio kurių kodinius kalbėjimus taip pat sėkmingai būtų galima iškankliuoti. Tačiau šiuo atvejų abiejų moterų, gyvai prasilenkusių amžių sandūroje, kūrybos keliai, susitikę per rašytinės atmintes gyvastingumą, ima tiestis paraleliai ir vis tolyn. Netruko nė metų po pirmosios knygelės pasirodymo, kai žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorių, ilgamečių Lietuvos Žiniuonės bičiulių ir publikuotojų prašymu parašyta ir išleista antroji – „Gyvačių karalystė“[1992]. Dėl šios knygelės, sakosi pati autorė, nesulaukusi nė vieno priekaišto, tik pagyrimus, bet kitaip ir būti negalėję, kadangi Rytų Lietuvos giriose, Tauragnų krašte, kadaise gausiame pelkynų ir gyvatynų, buvo labai įgyventi tikėjimai apie šiuos slėpiningus padarus, galinčius tiek dovanoti gyvybes, tiek jas atimti. Žmonės, galėję perprasti gyvačių gyvenseną, teisę, garbės kodeksus ir taip jas perkalbėti, suvaldyti, atkalbėti jų sukeltas grėsmes ir pan., vadinti gyvatininkais, laikyti taipogi neeiliniais – pavyzdingo gyvenimo išminčiais, vertais visokeriopos pagarbos. Regis, iki šiol senieji tauragniškiai nedvejodami patvirtintų, jog Šimkūnai šiame krašte buvę žinomi turėję „žalčio ženklą“ bei dinastines gyvatininkų galias, perduodamas iš kartos į kartą iki pat Eugenijos, kuri buvusi „iš paskutiniosios kaleinos“ [kartos]. Užkalbėjimai arba žadėjimai, kaip žinoma, kol yra veiksnūs, būna ypatingai saugomi ir perduodami tik patikimiausiems, rinktiniams perėmėjams. Tad Agotos pasirinktas išgiedamas užkalbėjimas gali būti lygia dalimi tiek iškritusio iš apyvartos tikro žadėjimo, tiek Šimkūnaitės sukurto analogo tekstas, vienas iš keturių, kurie naudojami kaip pavyzdžiai išaiškinti visai gyvatininkų sukurtai daugiašakei sistemai. Įvairiausius šakotus, lapuotus genčių ir žinijos „medžius“ visą gyvenimą bandžiusi pažinti ar bent jau atspėti, Eugenija Šimkūnaitė buvo sumintijusi kaip galima glaudžiau juos surinkti į vienovės pilnatvę ir pavesti gal deivės, gal išmintingosios rytinių aukštaičių pramotės Indrajos globai. Anksčiausiai rankraščiuose gimusi Indraja, ne kartą atstumta, ignoruota, išgulėjo mokslininkės stalčiuose kone pusę amžiaus: bene pirmą kartą paminėta archeologo Petro Tarasenkos knygoje „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“[1956], iš jo Šimkūnaitės perimta ir aprėdyta margais pasakų drabužiais, Indraja tik 1999 m. sulaukė savo valandos, kuomet testamento vykdytojas, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas atrastąjį rankraštį išleido knygute „Indraja – Saulės duktė“. Pastaraisiais dešimtmečiais ši knygutė daugeliui kūrėjų yra suteikusi gausiai kūrybinių impulsų. Taip ir Agotos rinkinyje tapte pritapo prasminės atsklandos iš 9 Indrajos aruodų, surinktų iš laukų, kur ežerai, pievos, girios vieni kitus keičia ir grąžina į pirmines būsenas, pavaldžias nepaliaujamam žemės keliavimui po Saule. Perėmusi iš vyresniosios rankų šį pramočių paveldą, jaunoji moteris įsiklauso į Indrajos raudą, atsiliepdama savo šviesiu, viltingu atliepu: „Tave gražiuoju tebemini/ tebemini/ tebemini/ tebemini… tebeminiu…“. Dar daugiau – ne išskaitytų raštų, bet savo nuojautos vedama kanklininkė jau pati savo žodžiais brenda per upę, kurioje viskas gaivu ir gyva.
Gyva Lietuvos Žiniuonė, Agotos kanklių stygomis prakalbinta: šypsosi, graudenasi, pasakoja, klausia, atsakinėja… Gyva, kadangi tiek Eugenijos Šimkūnaitės raštuose, tiek Agotos Zdanavičiūtės melodijose auga ir skleidžiasi tai, kas gyva mūsų etnokultūrinėje pasaulėjautoje, kas dažnai išskaityta ne tiek iš raštų, kiek iš mūsų pačių gyvenimiškųjų pajautų ir idealiųjų vertybių ilgesio.
Eugenijos Šimkūnaitės metais (2020) ne vienas pavartė savo albumą, ieškodamas įamžintų istorijos akimirkų su šia garsia asmenybe. Daug tų nuotraukų spausdinta knygose, kalendoriuose.
Ją pažinojusieji teigia, kad aprangai ji nebuvo reikli, dargi daug legendų sklando apie jos stilių.
Pavyzdžiui, atvykusi į Kauno muzikiniame teatre organizuotą dailininko Labucko iškilmingą minėjimą, jo sveikinti į sceną kopė apsiavusi skirtingais batais, su žolių (greičiausiai vaistažolių) pilnu krepšiu. Vienu metu (1977 m.) netgi norėjo būti palaidota miegmaišyje su treningais ir kuprine po galva. Mat, treningai buvo nepamainomi dažnai buvojant gamtoje. O ir darbe madų nesivaikė, nebuvo ir iš ko: karas, pokario nepritekliai, serganti motina.
Su ja artimai bendravau 20 metų ir įsitikinau, kad jai apranga pirmiausia turėjo būti patogi – taip apsirengusią nuolat ir mačiau. Todėl labai nustebau matydama ją Algimanto Puodžiūno nuotraukoje. Ilgais baltais marškiniais, per petį persimetusi juodą apsiaustą, gal skraistę, sėdi lyg genties pramotė ir ramiai dėlioja kiaulpienių kuokštelį. Įspūdį sustiprina į sieną atremta iš į žaltį panaši medžio šaka. Susidomėjau neįprastai apsirengusios Eugenijos Šimkūnaitės nuotraukos istorija ir sužinojau ją iš paties fotografo.
1971 m. birželio 19 d. Šiauliuose vyko pirmoji Amatų diena Šiauliuose. Buvo organizuotos daug dėmesio sulaukusios puodžių varžytuvės, grojo smagi muzika, fotografas buvo įvykių centre, kaip pats sako, “visur sukiojosi ramiai”. Gal tas „ramiai“ jam ir padėjo užfiksuoti garsią vaistažolių žinovę prie senųjų turgaus vartų. Mat, galiu paliudyti, kad savo unikalumu išsiskirianti asmenybė fotografuotis nemėgo, ne kartą buvau kaip musė nuvyta, mėgindama tai padaryti. O jam pavyko. Matome ją atsidėjusią darbui, kurį mėgo ir kuriam paskyrė visą gyvenimą. Fotografas prisimena, kad aplink ją buvo susibūrusi gausi moterų ir vaikų auditorija, Vyras jis tebuvęs vienintelis… Šalia E. Šimkūnaitės stovėjo pilna kiaulpienių pintinė, ji skuto šaknis ir aiškino, kad tai puikus ne tik vaistas, bet ir maistas.
Kartu su p. Algimantu pasvarstėme, kodėl ji pasirinko vietą prie vartų, prie įėjimo į turgų. Juk galėjo būti kur nors kitoje vietoje, gal centre. Neabejotina, ji norėjo, kad kuo daugiau žmonių įeidami pamatytų ir išgirstų pasakojimą, sužinotų apie vaistažolių naudą. Jai buvo labai svarbu perduoti savo patirtį. Visada, visom progom.
O tada pagalvojau, kad ir garsių asmenų aprangos įpročius kartais keičia šventės ir progos…
Dėkoju Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai už galimybę pasinaudoti šia nuotrauka.
Birutė Karnickienė, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė
2021 m. jau tradiciškai Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas kartu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru dalyvauja respublikiniame projekte “Sveikata visus metus”.
Jo metu visos Lietuvos ikimokyklinio, mokyklinio ugdymo įstaigos ir įvairios vaikų bei jaunimo organizacijos dalyvauja kas mėnesį skelbiamuose iššūkiuose, kuriuos vykdant atliekamos įvairiausios užduotys susiję su sveika gyvensena, gamtos-žmogaus pažinimu, naujų žinių bei įgūdžių paieškomis. Fondas kuruoja birželio mėnesio iššūkį, kuris tradiciškai skiriamas habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės atminimui ir šiais metais vadinosi “Eugenijos Šimkūnaitės lobių beieškant”.
Nustebino labai didelis susidomėjimas bei dalyvavusių kolektyvų skaičius, nors birželio mėnuo yra paskutinis mokslo metuose ir atlikti bendrus darbus nėra labai paprasta. Tačiau pandemijos aplinkoje tai suvaidino teigiamą rolę, nes pagaliau vaikai, jų mokytojai, vadovai, tėveliai galėjo susiburti kartu, eiti vaistažolių pažinimo keliu ieškodami Eugenijos Šimkūnaitės lobių, išsakyti bei įgyvendinti savo idėjas, pasidalinti patirtimi bei prasmingai praleisti pirmąjį vasaros ir paskutinį mokslo metų mėnesį. Labai šauniai pasirodė ikimokyklinių įstaigų kolektyvai – džiaugiamės ir dėkojame lopšelių darželių auklėtojoms bei vadovams, kurie mažiesiems skleidžia žinias apie vaistažoles, jų savybes, naudą, įtraukdami ir vaikų tėvelius, ir darželių kolektyvus. Gera buvo pristatymuose matyti, kad Lietuvoje yra ir darželių, ir mokyklų savo teritorijoje auginančių vaistinius augalus bei rengiančius pastovias edukacines veiklas bendruomenei. Taip visi prisidedame prie žmogaus ir gamtos harmonijos, gamtos išteklių saugojimo, panaudojimo, tradicinės medicinos paveldo išlaikymo, sveikatinimo natūraliomis priemonėmis skleidimo, ir daug kitų šviesių bei mokslu pagrįstų idėjų.
Tikimės ir kitais metais ne menkesnio susidomėjimo projektu, dar įdomesnių Eugenijos Šimkūnaitės mėnesio iššūkio išpildymų bei jų pristatymų. Ir linkime sveikatos visus metus!
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas kasmet apdovanoja įdomiausiai atliktus ir pristatytus darbus. Šįmet mums labai šiltą įspūdį paliko Vilniaus vaikų lopšelio-darželio „Jurginėlis“ darbelis, kurį pamatę apsidžiaugsite ir jūs.
Apie kitus 2021 m. apdovanotus kolektyvus (jų net 10) skaitykite čia:
https://www.ssus.lt/lt/sveikatos_ugdymo_naujienos/618/
Nuotrauka iš lopšelio-darželio “Jurginėlis” pristatymo.
Pasaulis keičiasi, skuba, lekia, tačiau vaistiniai augalai mums pražysta kasmet, primindami apie tai, kas svarbiausia – sveikatą. Todėl šiais metais mūsų linkėjimas paprastas ir nuoširdus – būkime sveiki. Tegul neserga nei mūsų kūnas, nei siela.
Tegul tas skubantis pasaulis bent akimirkai sustoja, kad mes suprastume, kas mums svarbiausia, o šventinis stebuklas lai suteikia naujos vilties ir tikro, balto, tyro džiaugsmo. Su šventėmis!
Kompozicija ir nuotrauka Dovilės Marcinkės.
Sveikinimo tekstas Rūtelės Foktienės.
