Eugenijos Šimkūnaitės metų belaukiant

2018 m.  Lietuvos moksleivių įvairių dalykų olimpiadų sąraše pagaliau atsirado ir etninės kultūros olimpiada.  Šiemetinės antrosios olimpiados rengėjams Gražina Kadžytė atrinko ir pasiūlė 10 klausimų iš Eugenijos Šimkūnaitės rašytinio palikimo. Klausimai buvo parengti pagal knygoje „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“ sudėtus etnokultūrinio pobūdžio tekstus: apie Žolinės, advento tradicijas, kitus metų laikų ženklus. Parinkimą sąlygojo tai, kad šios olimpiados klausimynas turėjo būti susietas su kalendorinėmis šventėmis ir papročiais. Ekspertams patiko Eugenijos  Šimkūnaitės tekstų citatos apie Lietuvos paukščius, siejamus su metų mėnesiais arba tam tikromis kalendorinėmis datomis. Prieš citatas pateikiama nuoroda: „Eugenija Šimkūnaitė rašė:“ ir po jų suformuluojami klausimai ta tema – lengvesni 5-8 klasių mokiniams ir kiek sunkesni gimnazistams. Klausimai buvo išsiuntinėti į visas Lietuvos savivaldybių olimpiados komisijas, kai kurie jau panaudoti, kai kurie dar bus panaudoti regioniniuose turuose. 2020 m. kovo mėnesį vyks respublikinis, baigiamasis olimpiados turas. Jam dar parengsime papildomų klausimų, panaudosime ir tuos pačius, o tada, kai jau bus galima viešai pateikti klausimus ir atsakymus, juos galėsime panaudoti Eugenijos Šimkūnaitės  skaitymuose, kurie planuojami  ne tik Eugenijos Šimkūnaitės  memorialiniame bute, bet ir kitose, su Jos gyvenimu ir veikla susijusiose vietose.

Nuotraukoje Eugenija Šimkūnaitė filmuojant „Žiniuonę”.

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo informacija

Seimas 2020-uosius paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-3426(2) balsavo 102, prieš buvo vienas, susilaikė du Seimo nariai.

Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad kitais metais sukanka 100 metų, kai gimė habilituota biologijos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė.

Kaip pabrėžiama priimtame dokumente, E. Šimkūnaitė išstudijavo ir moksliškai aprašė daug vaistažolinių augalų, gebėjo lyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį.

Tokiu būdu siekiama skatinti Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.

Priimtu nutarimu Vyriausybei siūloma iki 2019 m. spalio 1 d. parengti ir patvirtinti E. Šimkūnaitės metų minėjimo programą bei kitų metų valstybės biudžete numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.

Parengė Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro vyriausiasis specialistas Rimas Rudaitis

Tel. (8 5)  239 6132, el. p. rimas.rudaitis@lrs.lt

Artėja mums labai svarbi data – Eugenijos Šimkūnaitės gimimo 100-metis. Ši data suburs visus ją pažinojusius darkart prisiminti Jos gyvenimą, veiklą, mokymą, puoselėtas vertybes.

Ta proga kartu su Tauragnų krašto žmonėmis, farmacininkais ir kt. ją pažinojusiems kreipėmės į Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją, prašydami paskelbti 2020-uosius metus Eugenijos Šimkūnaitės metais.

Šiam pasiūlymui komisija pritarė.

Tikimės, kad tam pritars ir kiti Seimo nariai, atsižvelgdami ir įvertindami Jos autoritetą vaistažolininkystės srityje, nesavanaudiškas pastangas padėti žmonėms, globoti ir puoselėti Lietuvos gamtos turtus, etninės kultūros paveldą.

Gražiai pražydus vyšnioms, pasodintoms  Eugenijos Šimkūnaitės atminimui jos gimtinėje Tauragnuose, kasmet vyksta jau tradicine tapusi Vyšnių žydėjimo šventė.

Šįmet šventės dalyvius laistė lietutis, tačiau nuotaikos jis nesugadino: besišypsodami gėrėjomės šimto vyšnelių žydėjimu prie Labės ežero, netoli buvusios Eugenijos Šimkūnaitės gimtosios sodybos. Sodelį su didele meile prižiūri miestelio bendruomenė, jau džiaugiamasi uogų derliumi –  ne kartą buvome vaišinami vyšnių uogiene.

Bendruomenės pirmininkei Danguolei Trimonienei ir kitiems šventę organizavusiems – nuoširdi padėka. Ačiū už gerą nuotaiką, optimizmą, šiltą priėmimą.

Gyvuokite ir klestėkite, mieli tauragniškiai!

J. Karnicko nuotr.

Prasidedant  2019 m. kovui prie artimiausiųjų šeimos narių – sūnaus Sauliaus ir vyro, Vilniaus operos ir baleto rūmų statytojo Prano Vaivados, – senosiose Vilniaus Saulės kapinėse amžinam poilsiui atgulė Irena Vaivadienė. Mūsų Irena, su kuria Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo kolektyvas  daug metų bendravo, kūrė, organizavo, vykdė veiklą.

Telšiuose 1932 metais inteligentų šeimoje gimusiai Irenai Nakutytei teko visa  Lietuvos gyvenimo virsmų našta. Baigiantis II Pasauliniam karui ji atsidūrė Vidurio Europoje, ten neteko savo tėvo ir tik gyvenimo keliui baigiantis pagaliau surado savo tėvo kapą Čekijos Respublikoje. Gyventi teko net nežinant, kur yra tėvo kapas. Užtat Saulės kapinėse ji turėjo kitą kapą, kuriame buvo palaidotas tragiškai žuvęs sūnus Saulius, nuskendęs Neryje, kai 1975 m. upėje negrabiai sumontuotas pontoninis pėsčiųjų tiltas sugriuvo. Su juo nuskendo ir Irenos laimingos šeimos svajonės, o po kelerių metų sustojo ir vyro širdis.

Liko gyvenimas visuomenei, operos lankymas, atsiradusi bendrystė su kita nuolatine operos lankytoja ir daugelio  įžymių solistų balso ir sveikatos globotoja habilituota daktare Eugenija Šimkūnaite. Liko ir nuolatinis rūpinimasis artimųjų kapo priežiūra, vandens nešiojimas stačiame šlaite esančio kapo gėlių priežiūrai. Jai viskas turėjo būti rūpestingai sutvarkyta ir privalu atrodyti ne bet kaip. Kai 1996 m. Eugenija Šimkūnaitė sugrįžo Amžinybėn ir amžinam poilsiui atgulė Tauragnų kapinėse (Utenos r.), o  jos bičiuliai nusprendė įkurti Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą, Irena Vaivadienė ėmėsi tvarkyti fondo finansinius reikalus. Tvarkė labai atsakingai, sąžiningai ir turimos kuklios lėšos buvo pagrįstai panaudotos memorialinio Eugenijos Šimkūnaitės muziejaus įrengimui ir išlaikymui, knygų leidybai. Irena noriai ir entuziastingai pasakodavo muziejaus lankytojams apie daktarę, linksmus ir nuotykingus judviejų draugystės nutikimus. Pasakodavo mokytojams, moksleiviams, farmacininkams ir tai buvo jos ryšio su besikeičiančia visuomene vaisingas palaikymo kelias. Dar vienas Irenos pomėgis – kelionės po Lietuvą su fondo bendraminčiais po Aukštaitijos apylinkes, į Tauragnus, Salaką, po Dzūkų kalvyną ir į kitas Irenos mėgstamas vietas.

Pažinome Ireną kaip šviesią, geranorišką, linkusią visiems padėti asmenybę. Žavėjo jos polinkis menui ir artistinis talentas. Su didele nostalgija iki pat gyvenimo pabaigos ji minėjo sukurtus vaidmenis Telšių liaudies  teatre. Labai mėgusi tvarką, uoliai vykdžiusi pareigas liko mums pavyzdžiu. Jos subtilus humoras, skardus juokas, mokėjimas bendrauti, nuoširdi šypsena sušildė mūsų gyvenimus. Ji liko neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis.

Ilsėkis ramybėje, Irena, –  mes, čia likusieji, tęsime kartu mūsų kitados pradėtus bendrus ir kilnius darbus.

Kol saulė dangumi virš miško rieda,
Kol saugo atmintis – tol pasiliksit
Po baltu baltu žiedu… (Petras Panavas)

 

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo kolektyvas

Baltas baltas, kaip sniegas neliestas
Ir jaukus tarsi žvakės plevenimas,
Baltas vakaras eina per miestą,
Baltas vakaras – mūsų gyvenimas…

Tegu šv. Kalėdos džiaugsmu žydi,
Tegu Naujieji Metai laimę neša!

Romas Pakalnis iš Sapiegų parko

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas daugelį metų įvairiais būdais propaguoja habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės palikimą, siekia, kad susidomėjimas vaistiniais augalais neblėstų, kad jie rastų deramą pritaikymo sritį.

Malonu pažymėti, kad Eugenijos Šimkūnaitės mokymas ir patirtis realizavosi, jos mokiniams sukūrus arbatų liniją „Dr. E. Šimkūnaitės natūralios žolelių arbatos“, kurios labai vertinamos.

Fondo iniciatyva yra išleistas beveik visas rankraštinis palikimas (8 knygos), kurių šiandien skaitytojas jau sunkiai besurastų. Būtent todėl ryžtamės bendradarbiauti su didele knygų leidybos patirtį turinčia leidykla „Obuolys“ ir tikimės, kad tai pasitarnaus plačiam skaitytojų ratui.

Šis leidinys, kuriame sudėta patys įdomiausi ir populiariausi Eugenijos Šimkūnaitės straipsniai, atrinkti iš gausaus 800 pavadinimų siekiančio rašytinio palikimo, atvers sveikatą dovanojantį gamtos turtų lobyną ir, tikimės, paskatins ne tik pažinti, naudoti, bet saugoti bei puoselėti.

Viliamės, kad jaunoji karta, dažnai tik iš tėvų ir senelių pasakojimų girdėjusi apie savitą Eugenijos Šimkūnaitės asmenybę, ras šiame leidinyje jai naudingų ir pritaikomų patarimų.

Neabejotina, kad ir visi šio leidinio skaitytojai atnaujins gal kiek jau primirštą bendravimo su Eugenija Šimkūnaite malonumą, vėl pajus šimkūnišką nuoširdumą ir tiesumą bei linkėjimą mokytis gyventi sveikai, santarvėje su gamta.

Habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė gydymą vaistiniais augalais skyrė labai atsakingai, atsižvelgdama į individualią besikreipiančiojo sveikatos būklę bei jo organizmo ypatumus. Ji mėgo sakyti. kad „vaistažolės –tai ne ratai ir ne batai, gydyti jomis reikia išmanymo“.

Linkime visuomet prisiminti šį pamokymą ir taikyti leidinyje pateiktą informaciją išmintingai, pasitariant su kvalifikuotais specialistais.

Vasaros šventes užbaigia Žolinė – labiausiai visų mėgstama ir švenčiama. Krikščioniškasis pasaulis kartu pamini ir Šv. Mergelę Mariją. Turi Žolinė savų papročių ir tradicijų, atėjusių iš senovės. Po Žolinės prasideda rudeninių vaistažolių rinkimo laikas, nes nunoksta vaisiai, subręsta grūdai ir grūdeliai, augalai sukrauna maisto medžiagas šaknyse ir požeminiuose stiebuose.

Žolinės – pats tinkamiausias laikas prisiminti žymią vaistažolių tyrėją vaistininkę habil. dr. Eugeniją Šimkūnaitę, daug rašiusią ir kalbėjusią apie žoliavimo tradicijas.

Šįmet toks gražus renginys vyko Vilniaus Akropolyje, kur mūsų fondo bičiulė botanikė doc. Živilė Lazdauskaitė pasakojo susirinkusiems visa, ko išmoko per ilgus metus bendraudama su habil. dr. Eugenija Šimkūnaite, daugelio vadinta paskutine tikrąja Lietuvos žiniuone.

Doc. Živilė Lazdauskaitė, išvaikščiojusi Lietuvos laukus ir pievas skersai ir išilgai, gali papasakoti apie kiekvieną augalėlį, kuo jis įdomus, kur auga, kokie jo resursai ir savybės. Tuo domėjosi gausus būrys susirinkusių – dėjosi į galvą, o kai kas žymėjosi bloknotuose, kad ilgai atsimintų. Kai rimti dalykai pabodo, pakeista tema ir pašmaikštauta apie burtus ir ateities spėjimus.

Habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė dažnai linksmindavo botanikų ekspedicijų dalyvius savo sukurtomis augalų burtų istorijomis, kurias šįsyk perpasakojo doc. Živilė Lazdauskaitė. Iš pasirinktų augalų dalyviai galėjo sužinoti, kokia ateitis jų laukia versle ar meilėje, darbe, šeimoje, kelionėje ir pan. Visus, be išimties domino, ar išsipildys jų svajonės. Moterims buvo aktualūs dietų ir liekninimosi klausimai. Čia buvo prisiminta nemari Eugenijos Šimkūnaitės sparnuota išmintis: viena „rinkė“ nuo pilvo, trys „rinkės“ ant kaktos. Pačiam valia rinktis.

Renginys buvo labai gyvas ir įdomus, dalyviai sakė lauksią tokių susitikimų ir ateityje.
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo informacija

(Nuotraukų autorius – Lina Krasauskienė)

Šiltą gegužės 19-osios vakarą dauguma Vilniaus muziejų atvėrė savo duris lankytojams renginiu „Muziejų naktis“.

Pirmą kartą tokiame renginyje dalyvavo ir E.Šimkūnaitės fondas, pakvietęs į Lazdynuose esantį jos butą, kuriame įrengta memorialinė ekspozicija. Tą vakarą Daktarės namai lyg atgijo, lyg ji vėl būtų kažkur netoliese, prabilusi iš ekrano, kur rodėme dokumentinį filmą „Žiniuonė“.

Namai kvepėjo pakalnutėmis ir vaistažolių arbata, kuria vaišinome kartu su Daktarės mėgstamiausiais saldainiais. Buvo galima išgirsti faktų ir prisiminimų apie E.Šimkūnaitės gyvenimą, kuriais dalinosi botanikė Živilė Lazdauskaitė ir fondo projektų vadovė Dovilė Mandeikienė.

Buvo labai malonu, kad Fondą aplankė žmonės, asmeniškai pažinoję ir bendravę su Daktare, žmonės, kuriems ji padėjo. Bet taip pat buvo labai įdomu, kad atėjo nemažai tokių, kurie apie E. Šimkūnaitę žinojo labai mažai arba visai nieko. Tačiau domėjimasis vaistažolėmis, natūralia medicina bei ypatinga gyvenimo pasaulėžiūra atvedė juos čia.

Skubame pasidalinti gerais įspūdžiais apie habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės praktinę idėjų sklaidą. Savu laiku Ji buvo Neakivaizdinės jaunųjų vaistažolininkų mokyklos iniciatorė ir mokslinė vadovė, gyvai ir įsimintinai jiems perteikdavusi žinias apie augalų savybes. Ši tradicija dabar atgaivinama.

Paskutinę birželio dieną nuostabiame Sirvėtos regioniniame parke (Švenčionių raj.) vyko Vaistažolių rinkimo čempionatas. Jo rėmėju buvo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurį šiame renginyje atstovavo fondo projektų vadovė Dovilė Mandeikienė.

Šventė prasidėjo senovine Lietuvių liaudies sutartine ir laukų žolynų aukojimu gamtos deivei Žemynai. Palinkėjus sėkmės į greta esančius laukus ir miškus išskubėjo 10 šaunių ir pasipuošusių komandų. Komandų sudėtis labai įvairi: moksleiviai, šeimų nariai, draugų grupės – visi, kas pažįsta vaistinius augalus ir jais domisi.

Buvo skirta užduotis per vieną valandą surasti 20 nurodytų vaistinių augalų. Malonu pažymėti, kad švenčioniškiai juos pažįsta labai gerai – pirmosios komandos su pilnais kvepiančiais krepšiais grįžo jau po pusvalandžio. Kompetentinga komisija kruopščiai įvertino rezultatus ir nustatė prizinių vietų laimėtojus. Jiems mūsų fondo atstovė Dovilė įteikė dovanų ir prizų, šiltai palinkėjo būti sveikiems bei padėti pasveikti kitiems.

Ši šventė sujungė visus besidominčius gamta, augalais, mokančiais juos pažinti ir rinkti. Vis tik svarbiausia, kad visi linksmai, įdomiai ir prasmingai praleido laiką, pasitikrino savo žinias, turėjo progą parungtyniauti ar palaikyti savo komandas. O gamtos namai tam šiltai atvėrė savo duris.