Pasidžiaukime kartu – pasirodė nauja jaunos kūrėjos Agotos Zdanavičiūtės kompaktinė plokštelė Eugenijos Šimkūnaitės kūrinių motyvais “Kur giria užėjo”. Tai dar viena galimybė prisiliesti prie Tautos žininiuone vadinamos garsios asmenybės palikimo.
Dviejų kartų talentingų kūrėjų ryšį labai gražiai pristato žinoma etnologė Gražina Kadžytė (tekstas žemiau).
„Esu gyva visame, kas gyva“ – taip ramiai nusišypsojusi pratartų šios Agotos Zdanavičiūtės kompaktinės plokštelės tekstų rišėja ir melodijų įkvėpėja, neeilinė asmenybė, kurios įvaizdis, gyvensena, turtinga mokslinė ir gyvenimiškoji patirtis, gilios liaudies medicinos žinios, išskirtinė rekonstrukcinė vaizduotė savitai perteikianti senosios mitologijos ir vėlesnių laikų paprotyno sampratas stulbino ir žavėjo amžininkus. Tai – Eugenija Šimkūnaitė. Vaizdingi prisiminimai iš susitikimų, paskaitų, iš lūpų į lūpas perduodamos žinios apie veiksmingą pagalbą ligų varginamiems žmonėms pelnė jai ypatingą vardą, kurį įtvirtino Henriko Šablevičiaus sukurtas dokumentinis filmas „Žiniuonė“ (1975). Eugenija Šimkūnaitė įrašyta tarp tūkstančio Lietuvos tūkstantmečio žinomiausių žmonių. Jos 100-osios gimimo metinės įspūdingai paminėtos gausybe atminimo renginių, 2020-uosius paskelbus Eugenijos Šimkūnaitės metais. Visų pirma, ji – aukštos kvalifikacijos mokslininkė: habilituota gamtos mokslų daktarė, parašiusi dvi solidžias disertacijas, Lietuvos vyriausiosios farmacijos valdybos specialistė, kūrusi Gerdašių vaistažolių ūkį, specializuotas vaistines, konsultavusi Švenčionių vaistažolių fabriko receptūras, vadovavusi botanikų ekspedicijoms, studentų, gamtininkų ir farmacininkų, vaistažolininkystės praktikoms ir kt. Antra vertus, labai įdomiai ir savaimingai rutuliojosi jos kelionė per baltiškosios bei lietuviškosios mitologijos atodangas, guvia akimi įžvelgiant kartais itin giliai užslėptus praeities paveldo ženklus, klausia ausimi pagaunant iš senovės laikų ataidinčius darnos sąskambius. Ji buvo kompetentinga archeologinių atradimų konsultantė, solidi patarėja Rasos/Joninių ir kitų tradicinių kalendorinių švenčių scenarijų kūrėjams. Nors daugelis ano meto periodinių leidinių pageidavo ir mielai spausdino mokslininkės patarimus surašytus vaizdžiu, kiekvienam suprantamu stiliumi, tačiau tik paskutiniajame gyvenimo tarpsnyje, baigiantis XX amžiui, kūrybiniame palikime buvo patvirtintas rašytojos talentas. Skaitytojams dovanotos visiems, bet labiausiai jauniesiems skaitytojams skirtos grožinės literatūros knygelės su pagauliai įpintais tautosakos perlais: užkalbėjimais, žadėjimais, dainuojamaisiais intarpais, mįslių, minklių rečitatyvais ir kitomis tautosakinėmis bei etnomuzikinėmis raiškomis. Pastarosios savo ruožtu pereina į tolesnio gyvavimo erdves: jaunųjų kūrėjų teatrines melodeklamacijas, o dabar – į profesionalios kanklininkės Agotos Zdanavičiūtės muzikos rinkinį GYVA, kuriam tekstiniai melodijų pamatai atrinkti ir sukomponuoti iš Eugenijos Šimkūnaitės knygų „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“[1991], „Gyvačių karalystė“[1992] ir „Indraja – Saulės duktė“ [1999]. Pirmosios iš jų prakalboje pati E. Šimkūnaitė parašė: „Pasakų labai daug ir jų aprėpiamos sritys labai plačios, dažnokai dėmesį išblaškančios, tad atrodė verta pasirinkti kokios vienos srities. Pasirinkau pasakas apie medžius, tiksliau, – apie medžius liaudies medicinoje. Pasirinkau neatsitiktinai: ši sritis man žinomiausia, kol kas liaudies medicinos folkloras daugiausiai nuskriaustas, be to, mažiesiems medžiai įsimena ryškiau negu smulkios žolytės. […] Vartojau pasakų fragmentus, gyvosios kalbos (tauragniškių šnektos) žodžius, pasakymus. Kiek galėjau stengiausi laikytis pasakų stiliaus.“ Pasakų, juolab stebuklinių, sekime visuomet jaučiama tam tikru būdu apspręsta ritmika, melodika, neretai ištrykštančios dainuojamųjų intarpų versmelėmis, kaip antai, knygos pavadinimu, beje, ir vienu iš ankstyviausių Agotos kūrinių tapęs motinai vaistų ieškančios Verutės maldavimas: „Oi, jūs, girios medeliai, žali žaliuonėliai…“. Savaip perkurdama, liaudies medicinai priartindama epušės/drebulės dalią, gerokai atitolintą, nuo visuotinai žinomo „Eglės, Žalčių karalienės“ folkloriškai perteikto vaizdinio E. Šimkūnaitė taip pat, nors ir kitoje plotmėje, panaudoja gegutės kukavimo vertinį, turintį tokį ritminį užtaisą, kad muzikei belieka jį suskirstyti į tam tikras eilutes ir šiek tiek perdėlioti. Tuo tarpu žilvičio, pagailėjusio ir pagydžiusio susižeidusį medkirtį, kalbėsena ir patarimai jau muzikiniame perkūrime labai vykusiai reflektuoja žadėjimų/užkalbėjimų formuluotes. Knygelė, kurioje greta literatūrinių tekstų sudėliotos konkrečios liaudies medicinos žinios apie medžių gydomąsias savybes, dabar jau tapusi bibliografine retenybe, talpina savy 30 tekstų, daugelio kurių kodinius kalbėjimus taip pat sėkmingai būtų galima iškankliuoti. Tačiau šiuo atvejų abiejų moterų, gyvai prasilenkusių amžių sandūroje, kūrybos keliai, susitikę per rašytinės atmintes gyvastingumą, ima tiestis paraleliai ir vis tolyn. Netruko nė metų po pirmosios knygelės pasirodymo, kai žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorių, ilgamečių Lietuvos Žiniuonės bičiulių ir publikuotojų prašymu parašyta ir išleista antroji – „Gyvačių karalystė“[1992]. Dėl šios knygelės, sakosi pati autorė, nesulaukusi nė vieno priekaišto, tik pagyrimus, bet kitaip ir būti negalėję, kadangi Rytų Lietuvos giriose, Tauragnų krašte, kadaise gausiame pelkynų ir gyvatynų, buvo labai įgyventi tikėjimai apie šiuos slėpiningus padarus, galinčius tiek dovanoti gyvybes, tiek jas atimti. Žmonės, galėję perprasti gyvačių gyvenseną, teisę, garbės kodeksus ir taip jas perkalbėti, suvaldyti, atkalbėti jų sukeltas grėsmes ir pan., vadinti gyvatininkais, laikyti taipogi neeiliniais – pavyzdingo gyvenimo išminčiais, vertais visokeriopos pagarbos. Regis, iki šiol senieji tauragniškiai nedvejodami patvirtintų, jog Šimkūnai šiame krašte buvę žinomi turėję „žalčio ženklą“ bei dinastines gyvatininkų galias, perduodamas iš kartos į kartą iki pat Eugenijos, kuri buvusi „iš paskutiniosios kaleinos“ [kartos]. Užkalbėjimai arba žadėjimai, kaip žinoma, kol yra veiksnūs, būna ypatingai saugomi ir perduodami tik patikimiausiems, rinktiniams perėmėjams. Tad Agotos pasirinktas išgiedamas užkalbėjimas gali būti lygia dalimi tiek iškritusio iš apyvartos tikro žadėjimo, tiek Šimkūnaitės sukurto analogo tekstas, vienas iš keturių, kurie naudojami kaip pavyzdžiai išaiškinti visai gyvatininkų sukurtai daugiašakei sistemai. Įvairiausius šakotus, lapuotus genčių ir žinijos „medžius“ visą gyvenimą bandžiusi pažinti ar bent jau atspėti, Eugenija Šimkūnaitė buvo sumintijusi kaip galima glaudžiau juos surinkti į vienovės pilnatvę ir pavesti gal deivės, gal išmintingosios rytinių aukštaičių pramotės Indrajos globai. Anksčiausiai rankraščiuose gimusi Indraja, ne kartą atstumta, ignoruota, išgulėjo mokslininkės stalčiuose kone pusę amžiaus: bene pirmą kartą paminėta archeologo Petro Tarasenkos knygoje „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“[1956], iš jo Šimkūnaitės perimta ir aprėdyta margais pasakų drabužiais, Indraja tik 1999 m. sulaukė savo valandos, kuomet testamento vykdytojas, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas atrastąjį rankraštį išleido knygute „Indraja – Saulės duktė“. Pastaraisiais dešimtmečiais ši knygutė daugeliui kūrėjų yra suteikusi gausiai kūrybinių impulsų. Taip ir Agotos rinkinyje tapte pritapo prasminės atsklandos iš 9 Indrajos aruodų, surinktų iš laukų, kur ežerai, pievos, girios vieni kitus keičia ir grąžina į pirmines būsenas, pavaldžias nepaliaujamam žemės keliavimui po Saule. Perėmusi iš vyresniosios rankų šį pramočių paveldą, jaunoji moteris įsiklauso į Indrajos raudą, atsiliepdama savo šviesiu, viltingu atliepu: „Tave gražiuoju tebemini/ tebemini/ tebemini/ tebemini… tebeminiu…“. Dar daugiau – ne išskaitytų raštų, bet savo nuojautos vedama kanklininkė jau pati savo žodžiais brenda per upę, kurioje viskas gaivu ir gyva.
Gyva Lietuvos Žiniuonė, Agotos kanklių stygomis prakalbinta: šypsosi, graudenasi, pasakoja, klausia, atsakinėja… Gyva, kadangi tiek Eugenijos Šimkūnaitės raštuose, tiek Agotos Zdanavičiūtės melodijose auga ir skleidžiasi tai, kas gyva mūsų etnokultūrinėje pasaulėjautoje, kas dažnai išskaityta ne tiek iš raštų, kiek iš mūsų pačių gyvenimiškųjų pajautų ir idealiųjų vertybių ilgesio.
