2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI

Žiniuonė

Gaudom „Švyturius“ kaip deficitą,
Tuos kur randam parašytą,
Biografiją Žiniuonės.
Tepavydi palikuonys
Mums, kurie prie stalo šito,
Kertam dešrą išrūkytą,
Karštą plovą ir salotas.
(Oi, koks stalas šis bagotas!)
Ir gėrimų navatniausių,
(Niekur aš tokių negausiu)
Vis paragina skanauti,
Pilną skrandį praskalauti,
Nes to firminio burnelė
Apetitą baisiai kelia.

Taigi yr ko pavydėti,
Kad mus kviečia pasėdėti,
Ten, kur rodo per ekraną,
Kad matytų kaip gyvena
Mūs Žiniuonė pagarsėjus,
Nors gyvent tik įpusėjus,
Bet išgydžiusi daugybę,
Kurių niekas neišgydė.

Ji garsi kaip Avicena!
Kiek grąžino ji į sceną
Jau prikimusių solistų.
Drąsiai tvirtinti aš drįstu
Be Žiniuonės šios receptų
Opera mūs daug netektų,
Nedainuotų taip gražiai
Ir girdėtųsi „gaidžiai“.
Net Karmen, Kavaradosi
Nekvėpuot laisvai pro nosį,
Be žolelių receptūros
Užkimtų koloratūros.

Šitiek operai padarius gero,
Neapleidžia ji ir kito baro.
Iš jos straipsnių įvairiausių
Informacijos tiek gausiu
Kiek iš šimto vadovėlių,
Spėk naudoti kol nevėlu.

Visi žinome gerai,
Kad žolelių nuovirai
Gydo, stiprina mūs kūną,
Kurs jau apnešiotas būna,
Sukalkėjęs, kaip skulptūra.
Nepadės akupunktūra.
O žolytės – momentaliai –
Juda pirštai, lankstos keliai.

Jei kas kepenis pragėrė,
Bet laiku žolyčių stvėrė,
Turi vėl sveikatą gerą
Ir toliau linksmai sau geria.
Kas mylėt per daug priprato
Ir patsai vėlai suprato,
Kad prarado galimybę
Tęst pasaulyje gyvybę,
Prašo gydyt, nors po laiko,
Žada neprarasti saiko.
O kas jaučia meilės stygių –
Partnerių neranda lygių,
Prašo „liubčiko“ stipraus,
Gal su juo ką nors pritrauks.
Arba senas sutuoktinis
Prie jaunos prisikabinęs,
Žmona „liubčiko“ įpils
(Bet manau, kad laikinai
Jau tokie dabar laikai,
Ant žolių daug herbicidų,
Vyrai valgo fitoncidų,
O jei žmona jau sena,
Tai Žiniuonė nekalta.)

Bet Žiniuonė viską žino,
Žmogaus prigimtį pažino.
Ir jei pradeda kas irti,
Liepia eiti išsitirti
Savo kraują ir šlapimą.
Ir galvoti tuomet ima
Kokių skirti reik žolyčių.
Visko čia neaprašysiu.
Kiek gabumo ir kiek proto,
Kiek darbštumo neriboto
Žmoguje sutilpti gali,
Mūs Žiniuonė visagalė.
Tai pasiutusi mišrainė,
Toksai fondas jos gentainių.
Lyg medžioklinė – laukinė,
Bet kartu ir dabartinė.
Erudicija vos telpa kūne,
Fizinės jėgos galiūnė.
Užtai gerbėjų jos apstu,
Net ir Sąjungos mastu.

Jau vaistažolių tai žino,
Gydyt ir kiti mėgino.
Šarlatanų daug priviso,
Jie prirašo pievą visą,
Gauni vaistinėj „po blatu“ –
Nesimato rezultatų.
Tai todėl kai kas pagenda,
Pas Žiniuonę tuojau lenda.

Laiko daug labai suryja
Dar Žiniuonei ir „Žinija“.
Paklausyti jos kalbos
Plūsta žmonės Lietuvos.
Kaip į atlaidus kadaise,
Blogo oro net nepaiso.
Jos paskaitos daug turi galios,
Nes „ars dicenti“ iki valios.
Kiekvienas lieka sužavėtas,
Nes humorui daug skiria vietos.
Ir net labai garsi spalvinga
Jos biografija garbinga.
Už priešistorinę reik duot medalį,
Nes stiliaus pavydėt Baltušis gali.
O turinys, tai turinys!
Tegul didžiuojas „Švyturys“
Šitokią medžiagą spausdinęs –
Menas tikrove persipynęs.
O ta tikrovė ne bet kokia.
Daugiausia tėvas ją išmokė.
Toliau ji studijas aprašo
Kaip į nagus pateko Lašo.
Žinių bagažą gavo gerą,
Su juo važiavo į Bucharą,
Taškentą, Chivą, Samarkandą,
Visur vaistažolių ji randa.
Sutinka įdomių žmonių,
Bet neatstoja Tauragnų,
Jokia svečia šalis kita,
Nes ypatinga ten gamta.
Kaip Donelaitį gerbdami
Važiuojam į Tolminkiemį,
Lankysimės taip Tauragnuos,
Šlovė Žiniuonės vis gyvuos.

Aš taurę pagaliau keliu:
Vivat, karaliene žolių!

1989 m.

Šermukšnis