2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
Paveiksliukas

Visą gyvenimą dr. Romas Pakalnis siekė dirbti Lietuvai, nes „… bet kokio režimo sąlygomis žmogus gali rasti terpę, kurioje gali auginti ir stiprinti savo kraštą, tegul ir svetimo priespaudos kamuojamą“. Jis jautriai prisiminė tautos ir valstybės praeitį bei nuoširdžiai rūpinosi mūsų gamtos ir kultūros paveldo, mokslo ir lietuvių kalbos bei mūsų visų Lietuvos ateitimi. Jis vertino kiekvieną sutiktąjį sakydamas „visi žmonės, su kuriais suvedė likimas yra didžiausias mano užgyventas turtas“.

Viena iš tokių asmenybių – garsi vaistinių augalų žinovė, gamtojautos ir lietuviškojo dvasingumo idėjų propaguotoja, mokslininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Dviejų nestokojančių humoro ir šmaikštaus žodžio kraštiečių bendravimas buvo gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Tautos žiniuonė, kaip dažnai vadinama Eugenija Šimkūnaitė, labai mėgo Romo Pakalnio draugiją,  kviesdavo į savo vardinių ir gimtadienių šventes, patikėdavo pobūvio tvarkdario ir įkvėpėjo pareigas, kurias noriai vykdydamas, jis žėrėjo sąmoju ir žaismingumu.

1941 m. sausio 1-ąją (nors dokumentuose įrašyta sausio 4-oji) Kirklių kaime (Utenos r.) į pasaulį atėjęs berniukas gyvenimo patirties, išminties, darbštumo ir atkaklumo nuo mažens sėmėsi iš savo tėvų ir gimtojo kaimo šviesuolių, kantrumo ir santūrumo mokėsi gamtos, žinių – iš rankose itin pagarbiai laikomų knygų, o iškalbos meno paslaptys, matyt, buvo Likimo pašnibždėtos ir vėliau paties itin subtiliai lavintos. Baigęs Sudeikių septynmetę mokyklą ir būdamas vos trylikos Romas pradėjo studijas Vilniaus miškų technikume, kuriame ne tik mokėsi, bet ir dirbo. „Dabar, po tiekos metų galvoju, ar lengva buvo tada penkiasdešimtmečiams mano amžinos atminties tėvams – Juozapui ir Marijonai Pakalniams rugpjūčio paskutinėmis dienomis Utenos turguje įsodinti mane į pakeleivingą sunkvežimį, kad aš – jauniausias sūnus pradėčiau Vilniuje savarankišką gyvenimą. Už šimto kilometrų!“. Anuomet būdamas toli nuo namiškių Romas išsiugdė savarankiškumą ir stiprų atsakomybės jausmą, lydėjusius jį visą gyvenimą.

1963 m., su pagyrimu baigęs mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę, Romas Pakalnis pradėjo dirbti Šeduvos, vėliau – Radvilonių girininkijoje, Jonavos miškų ūkyje. Vėliau Romas prisimena „Ne savo noru tapęs Maskvos karinių objektų statybininku, vienerius metus buvau inžinierius geodezininkas, pravardžiuojamas eilinio inžinieriaus titulu (supainiojant karinį laipsnį ir pareigas), tačiau nusipelnęs ir tuo, kad buvau Maskvos Majakovskio teatre du vakarus vaidintų spektaklių pagrindinis herojus“. 1971 m., baigęs Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantūrą, jis apgynė mokslų kandidato disertaciją „Svarbesniųjų ežeringo kraštovaizdžio komponentų dinamikos ir ekologinio optimumo tyrimai“ ir daugelį metų skyrė moksliniams tyrimams Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje, nuo 1981 m. dirbo laboratorijos vadovu, 1984–1989 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, 1989–2002 m. – Botanikos instituto direktoriumi. Nuo 2010 metų profesorius dirbo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, dalyvavo Lietuvos gamtos fondo vykdomų pelkių atkūrimo projektų veiklose, tapo vienu iš VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ stegėjų.

Per aktyvų mokslininko ir kompetentingo eksperto gyvenimą Romas Pakalnis dalyvavo svarbių Lietuvai objektų (Ignalinos AE, Tarptautinės jūrų perkėlos, Kruonio HAE, Jonavos „Azoto“, Klaipėdos naftos terminalo, Vilniaus bendrojo plano, Kuršių nerijos nacionalinio parko bendrojo plano, naftos verslovės D-6, Suskystintų dujų terminalo ir kt. projektų) ekologinėse ekspertizėse, vertino SSRS karinių bazių padarytus nuostolius Lietuvos gamtai ir kt. “Aš laimingas, kad dalyvavau ginčuose dėl svarbių Lietuvai objektų“, – teigė mokslininkas. Jis buvo vienas Gamtinio karkaso idėjos plėtotojų, Lietuvos prisijungimo prie Europos kraštovaizdžio konvencijos iniciatorių ir Lietuvos Kraštovaizdžio politikos autorių. Kartu su bendraautoriais Jis dalyvavo rengiant svarbius Lietuvos valstybės raidai dokumentus (Sąjūdžio programą, Kompleksinę gamtos apsaugos schemą, Lietuvos švietimo reformos koncepciją ir bendrąsias programas, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Aplinkos monitoringo ir kt. įstatymų projektus ir kt.), kuriant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, yra parašęs daugiau kaip 220 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų ekologijos, gamtosaugos ir aplinkosaugos klausimais. Romas Pakalnis dirbo pedagoginį darbą Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetuose, kur dėstė kraštovaizdžio ekologijos ir darnaus vystymosi disciplinas.

Subtilaus humoro jausmo aukštaičio Romo Pakalnio gyvenimas aprėpė neįtikėtinai daug sričių: domėjosi mokslo ir švietimo naujovėmis, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo problemomis, tautinės savimonės ir gimtosios kalbos puoselėjimu. Dr. R. Pakalnis buvo Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininku, tarptautinės programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto sekretoriumi ir pirmininko pavaduotoju, Botanikos instituto direktoriumi, Lietuvos mokslininkų sąjungos bei Lietuvos Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos nariu, Lietuvos botanikų draugijos prezidentu, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininku, Lietuvos švietimo tarybos pirmininku, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariu ir pirmininku, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininku, Gamtos tyrimų centro Mokslo tarybos pirmininku, Uteniškių klubo „Indraja“ valdybos nariu, sambūrio „Patirtis“ nariu ir pirmininku, Tarptautinės durpynų draugijos ir daugelio kitų organizacijų nariu.

Romas Pakalnis – Sudeikių garbės pilietis

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu Romas Pakalnis buvo 23 metus, nuo pat jo įkūrimo (1997 m.) iki mirties. Jo vadovavimas buvo grįstas patarimais, vyresniojo pastebėjimais, turbūt todėl jis lengvai sutelkdavo žmones įvairioms visuomeninėms iniciatyvoms ir veikloms. Jam buvo labai svarbu, kad visuomenė deramai pagerbtų Lietuvai nusipelniusias asmenybes (tokia ir buvo habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė), todėl noriai sutiko būti jos atminimą puoselėjančio fondo vadovu, tam neatlygintinai atiduodamas savo laiką, žinias ir patyrimą. Jo siūlymu Eugenijos Šimkūnaitės rankraštinis palikimas buvo susistemintas ir išleistas knygų rinkiniu, pristatytu plačiajai visuomenei, o pirmiausia – jų abiejų kraštiečiams – uteniškiams. Jis laikė šventa pareiga dalyvauti tvarkant Eugenijos Šimkūnaitės amžino poilsio vietą Tauragnų kapinaitėse (Utenos raj.) bei jos atminimui skirtą parką Lazdynuose (Vilniaus m.), kur pastatytas paminklinis akmuo ir pasodinta 12-ka daktarės taip mėgstamų vyšnaičių.

Leidinio “Eugenija Šimkūnaitė. Receptų rinkinys” pristatymas Mokslų akademijoje
Leidinio “Eugenija Šimkūnaitė. Receptų rinkinys” pristatymas Tauragnuose
Tvarkoma Eugenijos Šimkūnaitės kapavietė Tauragnuose
Atidengiant paminklinį akmenį Eugenijos Šimkūnaitės atminimui

Romo Pakalnio gili pagarba Lietuvos ir tėviškės istorijai reiškėsi kiekviena proga: tiek lankant istorines vietas (Žalgirio mūšio ir kt.), tiek pagerbiant 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių atminimą ar rūpinantis bei teikiant argumentuotus pasiūlymus dėl deramo istorinių asmenybių LDK didikų Radvilų giminės atstovų palaikų iškilmingo perlaidojimo Dubingiuose, ar prikeliant iš užmiršties senąsias Kirklių kaimo (Utenos r.) kapinaites, kuriose ilsisi ir jo paties protėviai.

Žalgirio mūšio vietoje

Dalyvauti prasmingoje veikloje jam buvo būties prasmė.

Gyvenime Romas Pakalnis buvo jautrus, dėmesingas aplinkiniams, be galo mylintis savo kraštą žmogus. Jo širdies platumas buvo nenusakomas – galėjo patarti kiekvienam, jo rūpestis lydėdavo ne vieną, jei kas pasiguosdavo ar pasitardavo su juo. Romui visi buvo tiek pat svarbūs: tiek užmarštin, deja, išeinantys tėviškės senoliai, tiek vis dar menami Lietuvos didikai, tiek paprastas kaimo žmogus, tiek kolega ar bendražygis, tiek ir aukštas pareigas einantis pareigūnas…

Su Eugenijos Šimkūnaitės fondu švenčiant Petro Šinkūno 60-metį
Maloni poilsio valandėlė
Švenčiant Romo Pakalnio jubiliejų Eugenijos Šimkūnaitės memorialiniame bute

Ankstyvoje vaikystėje gimtojoje sodyboje patirtas siaubas ir visą gyvenimą lydėjęs kraują stingdantis prisiminimas, kai jo akyse girti tarybinės armijos kareiviai prie tvarto sienos pastato Mamą ir grąsina ją sušaudyti, skaudūs Lietuvos žmonių trėmimų išgyvenimai, asmeniškai patirtas Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo specialiosios tarnybos „karštas kvėpavimas į nugarą“, Baltijos sesių šalyse kylanti nepriklausomybės susigražinimo idėja ir neabejotinai daugiau svarių priežasčių paskatino Romą aktyviai įsijungti į visuomeninio judėjimo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklas. 1988 m. birželio 3 d. susirinkime, vykusiame Mokslų Akademijos salėje, dr. Romas Pakalnis buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupės nariu. Romas teigė, kad „Valstybę gali sukurti tik kurianti ir dirbanti visuomenė, o ne dejuojantys ir verkiantys. Darykim, nes mūsų pareiga kurti“. Gerokai vėliau, jau 2018 m. vasario 16 d. išvakarėse Romas Pakalnis rašė „… esu be galo laimingas, kad turėjau galimybę dalyvauti kuriant ir atkuriant mūsų valstybės pamatus. Aš žinau, kai buvo rengiami Lietuvos įstatymų projektai. Būdami nelaisvoj Lietuvoj, mes kūrėme ir sukūrėme LAISVOS LIETUVOS ĮSTATYMŲ pagrindus (tarp jų ir modernios Lietuvos Aplinkos teisės pagrindus). <…> Darbas vakarais, po darbo iš tikrųjų be atlyginimo, tik su saugumiečių parengtu Sąrašu veikėjų, kurie turėjo būti likviduoti Maskvos pučo sėkmės atveju…“. Taigi, Profesorius nedejavo, bet nuoširdžiai dirbo savo kraštui, neretai per mažai savęs palikdamas šeimai.

Pastaruosius penkiolika metų prof. Romas Pakalnis, dirbdamas Botanikos institute, vėliau – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje bei Lietuvos gamtos fonde, daug dėmesio skyrė Lietuvos pelkių apsaugai ir jų atkūrimui. Pelkių likimas Romui Pakalniui rūpėjo nuo pat darbo Botanikos institute pradžios. 1968 metais, kartu su tuometiniu Mokytoju ir Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovu prof. Kazimieru Eringiu, parengė miškingos Polymos pelkės (Utenos r.), kurią sovietines melioracijos vajaus metu buvo numatyta nusausinti ir taip išplėsti kultūrinių ganyklų plotus, apsaugos rekomendacijas. Būtent šių rekomendacijų dėka mokslininkų grupė sugebėjo paveikti tuometinius funkcionierius ir melioracijos projektas buvo pakeistas, o centrinė pelkinio komplekso dalis (apie 9 ha) buvo išsaugota.

Ypatingą vietą Profesoriaus širdyje užėmė Nemuno deltoje plytinti Aukštumalos aukštapelkė (Šilutės r.) ir jos ekologinės būklės pagerinimo ir atkūrimo klausimai. Dirbdamas Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje profesorius inicijavo pirmuosius hidrologinio režimo atkūrimo darbus Aukštumalos aukštapelkėje, sukurdamas sistemą, kaip sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio (pelkių) draustinio būklei. Prof. dr. Romas Pakalnis, kartu su kolegomis iš Lietuvos gamtos fondo, dalyvavo įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (2013–2017 m.). 2020 m. rugpjūčio mėnesį profesorius apgailestavo, kad dėl sutrikusios sveikatos ir pasaulyje nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Jis taip ir neaplankė Aukštumalos, bet tikėjo, kad dar aplankys… Dar 2018-aisiais konferencijos Gardine metu susirinkusiems pelkių tyrėjams Romas Pakalnis pasakė: „Gyvenimas labai trumpas… O pelkes reikia išsaugoti dar ir dėl to, kad galėtum prisėsti ant kiminų kimso ir pagalvoti kur tu skubi…“. Gyvenimas tikrai labai trumpas…

Kiminų talka Aukštumaloje 2019 m.

Aukštumala buvo Jo meilė, suteikusi pasididžiavimo ir laimės pojūtį. Savo įsimintinoje kalboje, pasakytoje Vilniaus vaistininkams minint Lietuvos atkūrimo 100-metį, jis akcentavo:“… turiu pasakyti, kad džiaugiuos, jog beveik neberašau popierių, bet su jaunais kolegomis mums pavyko Aukštumalos aukštapelkėje padaryti tai, kas garantuos pasaulinio pelkėtyros lopšio išsaugojimą amžiams. Štai todėl aš jaučiuosi laimingas…

Ankstyvas 2020 m. rugsėjo 20-osios rytas, užpūtęs mokslininko, kraštovaizdžio ekologo, gamtininko, aplinkosaugininko, pelkių tyrėjo ir atkūrimo iniciatoriaus Lietuvoje, miškininko, visuomenininko, reiklaus ir plačių pažiūrų Kolegos, išradingo ir kantraus Mokytojo prof. dr. Romo Pakalnio gyvybės liepsną. Šiandien mes neskubame ir dėkojame Jam už suteiktas žinias ir iškeltas mokslo idėjas, mokėjimą suburti bendraminčius, už tą neįtikėtinai subtilų humoro jausmą, kantrybę, optimizmą ir nesenkantį tikėjimą mūsų Tauta ir Valstybe!

Šiandien prisimename dr. Romo Pakalnio žodžius – savotišką priesaiką mums „Būkime geresni vieni kitiems! Nelaukdami jokios progos, gyvendami džiaugsme ir netgi pilkoje kasdienybėje. Ir ne kada nors tolimoje ateityje ar netgi poryt, bet jau šiandien ir kasdien. Mūsų netektys ir mūsų džiaugsmai turi mums visados priminti, kad mums tepriklauso tik labai trumpas šio žemiško gyvenimo blyksnis, kuriuo labiau galima pasidžiaugti suglaudus pečius, dažniau ištiesiant vienas kitam ir sveikinimo, ir pagalbos, ir užuojautos kupiną ranką“.

Kviečiame prisiminti profesorių dr. Romą Pakalnį ir dar kartą pažiūrėti TV laidą iš apybraižų ciklo „Lietuvos gamtininkai kūrėjai“ – https://www.youtube.com/watch?v=Ql3TflQtx3E

Dr. Jūratė Sendžikaitė

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotoja

VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo eskpertė

Birutė Karnickienė

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė

Nuotraukos iš šeimos archyvo, Jono Danausko ir Laimos Šveistytės.

Šermukšnis