Popietė skirta Eugenijai Šimkūnaitei

Pavasarėjant ir saulei vis aukščiau pakylant virš Lietuvos, Eugenijos Šimkūnaitės bičiuliai iš jos vardo Labdaros ir paramos fondo stengiasi kuo  įdomiau paminėti garsios žolininkės gimtadienį (1920 03 11) ir taip visuomenei priminti apie žiniuonės puoselėtas vertybes, pasidalyti žiniomis, mintimis, prisiminimais.

Štai ir šiemet, balandžio 2 dieną, į Vilniaus mokytojų namus buvo kviečiami visi, kas Daktarę pažinojo,  prisimena, skaitė jos darbus, kam artima vaistažolininkystės mokslo ir meno dvasia bei lietuvių liaudies tradicijos. Visi buvo kviečiami praleisti šeštadienio popietę pagal Eugeniją Šimkūnaitę.

Dar gerokai prieš renginį hole besirenkančius dalyvius maloniai nuteikė  Acorus Calamus gaminamų vaistažolių mišinių arbatų, kurių receptūrą specialistai kruopščiai rinko iš Daktarės rašytinio palikimo, aromatas ir skonis. Apie šių arbatų sudėtį ir jų teikiamas galias pasakojo Eugenijos Šimkūnaitės bičiulė botanikė dr. Živilė Lazdauskaitė. Čia pat buvo galima pasižiūrėti ir įsigyti leidyklos „Žuvėdra“ išleistų Eugenijo Šimkūnaitės receptų ir prisiminimų apie ją knygų. Netrukus į Mažąją salę visus pakvietė Indrajos žemės personažai…atvažiavę iš Tauragnų krašto.

Ir čia visi trumpam buvo nuskraidinti į pasakišką senovinės Lietuvos kraštą, kur žmonės prispausti vargų siuntė savo žmogų pas Saulę pagalbos, keliavo kartu atavadų prašyti. Senovinė kalba, nuotaika ir simbolinė pagrindinių gyvenimo vertybių ieškojimo tema aktuali ir šiandien. Gal tikrai simboliška, kad atavadų ieškoti buvo siunčiamas Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas. Tai kas, kad grįždamas namo jis susigundė raganaitės siūlymais ir virto beržu, šlamančiu kaimo galulaukėje. Ieškome jų kiekvienas… dažnam pasiseka (ne visiems).

Po trumpo Tauragnų teatro studijos spektaklio pagal Eugenijos Šimkūnaitės kūrybą etnologė Gražina Kadžytė pakvietė žodį tarti ir kitus Daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pasekėjus bei jos idėjų tęsėjus, puoselėtojus. Buvo įteikti padėkos raštai, bet tai tebuvo paprastas būdas prisiminti žmones, Eugenijos Šimkūnaitės ir visų mūsų bičiulius, siekiančius tikėti ir prisidėti savo darbais, kad Lietuva būtų gražesnė … ir geresnė.

Praėjus popietei turbūt ne vienas pajuto pavasarinį žolynais kvepiantį dvelksmą savo širdyje, kuris tartum atgarsį neša tokias paprastas ir kartu tokias svarbias tiesas: branginti žmogų, vienas kitą, bendrauti ir nenutolti nuo gamtos.

Šias mintis užrašė
prisiminimų vakaro dalyvė
Dovilė Mandeikienė