Vaistininko Vytauto Sedelskio eilėraštis

Aš, buvęs Jos mokinys ir bičiulis, skiriu savo mokytojai, nuostabiai žiniuonei, anksti atgulusiai į Tauragnų kapines, atsisveikinimo posmus:

Farmacininkų šeimą netektis užklupo nelauktai.
Mums taip skaudu.  Dar matėmės, kalbėjom neseniai.
Visur suspėdavai, visur dalyvavai.
Šiandien rami kaip apsnigti laukai.
Ne veltui Tu žiniuone mums visiems buvai.
O baltą žiemą atgulei neatsitiktinai.

Tu išėjai, kad nematytum verkiančių beržų,
Pirmųjų besiskleidžiančių pavasario žiedų.
Todėl ir palikai juos nebylius visus,
Kaip motina rami palieka miegančius vaikus.

Tu juos mylėjai ir glaudei visus.
O kas dabar globos, kai jie pabus?
Kur eisim mes, kai mums pritrūks žinių,
Kas patarimą duos nuo negandų ir nuo ligų?

Labai anksti Tu palikai ir žoles, ir medžius,
Ir darbus nebaigtus, ir mokinius savus.
Pritilo Tavo straipsniai, knygos, užrašai,
Nuščiuvo liaudies medicinos surinkti perlai.

Joks laikas nepajėgs tos išminties ištrint,
Kurią tu sugebėjai mums dalint.
Tu lieki mums kaip aukštas kalnas Tauragnų.
Tau – vien tik dėkingumas, meilė mūs visų.

Kasmet prie kapo sužydės balta vyšnia,
Nes tokią draugę Tu pageidavai turėt šalia.