2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
2020-ieji – EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS METAI
Paveiksliukas

Eugenijos Šimkūnaitės metais (2020) ne vienas pavartė savo albumą, ieškodamas įamžintų istorijos akimirkų su šia garsia asmenybe. Daug tų nuotraukų spausdinta knygose, kalendoriuose.

Ją pažinojusieji teigia, kad aprangai ji nebuvo reikli, dargi daug legendų sklando apie jos stilių. 

Pavyzdžiui, atvykusi į  Kauno muzikiniame teatre organizuotą dailininko Labucko iškilmingą minėjimą, jo sveikinti į sceną kopė apsiavusi skirtingais batais, su žolių (greičiausiai vaistažolių) pilnu krepšiu. Vienu metu (1977 m.) netgi norėjo būti palaidota miegmaišyje  su treningais ir kuprine po galva.  Mat, treningai buvo  nepamainomi dažnai buvojant gamtoje.  O ir darbe madų nesivaikė, nebuvo ir iš ko: karas, pokario nepritekliai, serganti motina.

Su ja artimai bendravau 20 metų ir įsitikinau, kad jai apranga pirmiausia turėjo būti patogi – taip apsirengusią   nuolat  ir mačiau. Todėl labai nustebau matydama ją  Algimanto Puodžiūno nuotraukoje. Ilgais baltais marškiniais, per petį persimetusi juodą apsiaustą, gal skraistę, sėdi lyg genties pramotė ir ramiai dėlioja kiaulpienių kuokštelį. Įspūdį sustiprina į sieną atremta iš  į žaltį panaši medžio šaka. Susidomėjau neįprastai apsirengusios Eugenijos Šimkūnaitės nuotraukos istorija ir  sužinojau ją iš paties fotografo.

 1971 m. birželio 19 d. Šiauliuose vyko pirmoji Amatų diena  Šiauliuose. Buvo organizuotos daug dėmesio sulaukusios puodžių varžytuvės, grojo smagi muzika, fotografas buvo įvykių centre, kaip pats sako, “visur sukiojosi ramiai”. Gal tas „ramiai“ jam ir padėjo užfiksuoti garsią vaistažolių žinovę prie senųjų turgaus vartų. Mat, galiu paliudyti, kad  savo unikalumu išsiskirianti asmenybė fotografuotis nemėgo, ne kartą buvau kaip musė nuvyta, mėgindama tai padaryti. O jam pavyko. Matome ją atsidėjusią darbui, kurį mėgo ir kuriam paskyrė visą gyvenimą. Fotografas  prisimena, kad aplink ją buvo susibūrusi gausi moterų ir vaikų auditorija, Vyras jis tebuvęs vienintelis… Šalia E. Šimkūnaitės stovėjo pilna kiaulpienių pintinė, ji skuto  šaknis ir aiškino, kad tai puikus ne tik vaistas, bet  ir maistas.

Kartu su p. Algimantu pasvarstėme, kodėl ji pasirinko vietą prie vartų, prie įėjimo į turgų. Juk galėjo būti kur nors kitoje vietoje, gal centre. Neabejotina, ji norėjo, kad kuo daugiau žmonių įeidami  pamatytų ir išgirstų pasakojimą, sužinotų apie vaistažolių naudą. Jai buvo labai svarbu perduoti savo patirtį. Visada, visom progom. 

O tada pagalvojau, kad ir garsių asmenų aprangos įpročius kartais keičia šventės ir progos…

Dėkoju Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai už galimybę pasinaudoti šia nuotrauka.

Birutė Karnickienė, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė

Šermukšnis