Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas

Jau trečius metus tiriu pelkinę vingiorykštę. Iš tikrųjų, tai Lietuvoje nedaug žinomas, primirštas augalas. Jį tirti mane paskatino farmakognozijos dėstytojas, mano magistrinio baigiamojo darbo vadovas dr. Deividas Burdulis. Jis teigė, kad augalo sudėtis įdomi ir naudinga. Jį pasirinkau būtent dėl to, kad Lietuvoje šio vaistinio augalo tyrimų atlikta labai mažai. Norėjau įsitikinti, kad vaistinės augalinės žaliavos cheminė sudėtis turtinga, o biologinis poveikis – ryškus, todėl nusprendžiau savo farmacijos studijų magistrinio baigiamojo darbo tema pasirinkti būtent šio žolinio augalo fitocheminius tyrimus.

Pelkinė vingiorykštė (lot. Filipendula ulmaria, angl. Meadowsweet, vok. Echtes Mädesüß) - daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 0,6-1,5 m aukščio, kartais ir daugiau. Trumpai apie išvaizdą, kad būtų galima lengiau atpažinti šį augalą: stiebas stačias, šakotas, turintis violetinį ar tamsiai raudoną atspalvį, gausiai lapuotas. Lapai plunksniški arba kiaušiniški, sodriai žalios spalvos. Gelsvai baltos spalvos smulkūs žiedeliai susitelkę šluotelės pavidalo žiedyne, neapsakomai gardžiai kvepia. Augalas dažnai randamas pamiškėse, pagrioviuose, drėgnose papelkėse, o žydi birželio – liepos mėnesiais. Jis neabejotinai puošia gamtą savo išvaizda ir medaus kvapu.

Įdomi šio augalo istorija. Senovės Graikijoje vingiorykšte buvo šeriami ir gydomi arkliai. Iš ten ir kilo jos pavadinimas (Filipendula), kuris graikų kalboje reiškia - meilę arkliams (gr. filos - meilė, ippos - arklys). Vadinasi, jau graikai žinojo apie puikią augalo maistinę sudėtį bei jo vaistinę naudą.

Viduramžiais ši žolė taip pat nebuvo pamiršta – ją naudodavo midaus gamyboje, kaip skonį suteikiantį augalą.

Būtent pelkinė vingiorykštė yra susijusi su aspirino atsiradimu – 1830 m. iš jos pirmą kartą išskirti dar iki tol neizoliuoti cheminiai junginiai – salicilatai. Kituose šaltiniuose teigiama, kad salicilo rūgštis buvo iškirta iš gluosnio žievės keletu metų anksčiau, tačiau tai nebuvo reikšmingas atradimas, nes salicilo rūgštis, vartojama į vidų gryna, sukeldavo sunkių virškinimo trakto komplikacijų ir nebuvo užpatentuota kaip vaistinė medžiaga. Pastebėta, kad šios bioaktyvios medžiagos turi priešuždegiminį poveikį. Visai netrukus ( po 6 metų ) farmacinė kompanija „Bayer“ šių perpektyviųjų salicilatų pagrindu sukūrė acetilsalicilo rūgštį, daugumai žinomą kaip aspiriną. Žodis „aspirin“ yra sudarytas iš a- (pagal acetilo grupę) + -spir- (nuo spiraea vaistinio augalo, būtent pelkinės vingiorykštės) ir -in (pagal vaistų to meto pavadinimo galūnių taisykles). Aspirinas šiuo metu randamas kone kiekvieno gyventojo vaistinėlėje, bet kodėl buvo pamirštas natūralaus jo pirmtako šaltinis? Todėl, kad šiuo metu didesniems natūralaus aspirino pirmtakams išskirti naudojama gluosnių žievė, nes joje salicilatų randama daugiau, nei pelkinės vingiorykštės vaistinėje augalinėje žaliavoje. Pavyzdžiui, baltojo gluosnio žievė yra dabartinė augalinė "Bayer" aspirino gamybos žaliava.
Vaistinė augalinė žaliava – vingiorykštės žolė, žiedai. Bet nesudėtinga birželio – liepos mėnesiais pasirinkti iki 20 cm augalo stiebų viršūnėlių kartu su žiedais. Šią kvepiančią vaistinę augalinę žaliavą galima susidžiovinti namų sąlygomis nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje palėpėje ar kambaryje, būtinai tamsoje ir nuo kenkėjų apsaugotoje vietoje.

Pelkinė vingiorykštė gali būti naudojama daugeliui tikslų: kaip natūralus aspirinas (dėl salicilatų), virškinimo sistemos ligoms gydyti (dėl rauginių medžiagų ir flavonoidų), odos ligoms gydyti (dėl rauginių medžiagų ir flavonoidų). Šiuo metu plačiai tiriamas šio augalo priešvėžinis aktyvumas.

Ir iš tikrųjų, augalas savo chemine sudėtimi tikrai nenusileidžia kitiems ypatingai aukštinamiems vaistiniams augalams. Pavyzdžiui, flavonoidų randama net iki 3,5 %., vitamino C – net 300 %mg, rauginių medžiagų taip pat augalas kaupia nepaprastai daug. Ypač žymus yra vaistinės augalinės žaliavos eksraktų antimikrobinis aktyvumas (prieš stafilokokus, bacilas, enterokokus). Be to, vertinant antiradikalinį aktyvumą ABTS metodu, jis siekia net 95 %, o tai jau yra tikrai nemažai.

Kaip galime pasigaminti vaistinį preparatą namuose? Labai paprastai. Dažniausiai naudojami pelkinės vingiorykštės užpilai: 1 – 2 arbatiniai šaukšteliai vaistinės žaliavos užpilama verdančiu vandeniu ir palaikoma apie 15 min. Geriama 3 kartus per dieną arba dažniau. Pati tokią arbatą pasigaminu ir geriu, kai jaučiu pirmuosius peršalimo simptomus. Arbata labai skani, aromatinga, šiek tiek salstelėjusi, malonios akiai spalvos. Etanolinis ekstraktas gaminamas 1:10, žiedus arba žolę užpilant 70 % etanoliu ir laikant parą vis pamaišant. Būtent tokių ekstraktų sudėtį tyriau savo magistriniam baigiamajam darbui. Geriant jį reikia praskiesti vandeniu bent dešimt kartų, nes skonis tikrai per daug intensyvus ir ekstrakto koncentracija yra per didelė. Toks ekstraktas tinkamas vartoti sergant peršalimo ligomis, (šaukštelį galima įsipilti, pavyzdžiui, į liepžiedžių arbatą), dėl ko nors nerimaujant (tada šaukštelį ekstrakto galima įsipilti į melisų, ramunėlių ar levandų arbatą). Pelkinės vingiorykštės vaistinę augalinę žaliavą galima lygiais santykiais sumaišyti su aviečių lapais ir liepų žiedais – turėsite pačią geriausią arbatą, galinčią padėti peršalus. Etanoliniai ekstraktai ir arbatos tinka sergant virškinimo sutrikimais. Nereikėtų pamiršti, kad šio augalo vartoti negali salicilatams alergiški asmenys.

Džiovintą žydinčią žaliavą galima naudoti ir kaip namų oro gaiviklį. O svaigieji gėrimai, į kuriuos įdėta šios vaistinės žaliavos, teigiama, ne tik labiau svaigina, bet ir įgauna eliksyrinių savybių!



Rūtelė Žemaitytė

 

Copyright © 2009-2012 E. Šimkūnaitės FONDAS. Visos teisės saugomos. Sprendimas: .imagine